Baltas smėlis

Arnė atlenkia pirštus ir žemyn pažyra smėlio srovelė, vėjas neša ją į šoną čia pat ištirpindamas mėlyno dangaus fone. Arne, tu net nežinai kaip mes čia atsidūrėm, viens, du, nespėjai susigaudyt.
Jos žvilgsnis pro byrantį smėlį žvelgia tolyn. Sėdžiu priešais.
Manau Arnės grožį mato ne kiekvienas. Man ji graži. Keista, net čia, jos lūpos išlieka nudažytos ryškiai raudonai, veidas įraudęs, prie skruosto prilipę kelios drėgnos trumpų plaukų bangelės.
- Vandens?
Ji papurto galvą ir akimirką pažiūri man į akis. Jos žvilgsnis pribloškia, kažkas stukteli į mano krūtinės dugną. Ar tiesa? Jos akys sklidinos šešėlių, kaip bedugnės, siurbiančios į save viską: mane, smėlį, tuštumą, kuri tarsi turinti svorį stūkso aplinkui. Nuo tada kai mes čia, sunkiai ją atpažįstu.

***

- Kadaise turėjau tokį draugą, kuris nenorėjo laviruoti, kaip kad darom daugelis. Atsidavė kraštutinumams... Na... Žinoma, jis neišvengė to visiškai, turi laviruoti, jei nori išgyvent, tačiau jis laviravo kitaip. Kasdieniai rūpesčiai kurie mums užgožia visas dienas, jam tebuvo kažkur antrame plane. Atrodė tai tikras žmogus, pasirinkęs nevaidinti. Galbūt jis ir negalėjo kitaip, bet koks dirbtinumas, paviršutiniškumas, viduje jam keldavo sunkiai išvaromą skausmą... Kartais, palyginęs save su  juo, pasijuntu kaip tuščias kevalas, kuris plūduriuoja viduryje, nepasirinkdamas nei vienos, nei kitos pusės.
- Tu juk jį įdealizuoji, ar ne? – nežymiai šypteli Arnė maudamasi pėdkelnes.
Ji pasakė tai taip... Motinišku tonu. Bumpt! Rodos koks naivus ir vaikiškas esu, naivesnis už ją ir už daugelį.
Rytiniai saulės spinduliai veržiasi pro langą, atsisveikiname nereikšmingai pakšteldami vienas kitam į lūpas.

***
Turiu būti skanus. Visi to tikisi. Sėdžiu darbe, prie rašomojo stalo, nusišypsau kai kas praeina pro šalį, o tada žvilgsnis vėls nukrypsta į langą, už kurio tik gretimo pastato siena su dideliu reklaminiu stendu. Visas dangus paslėptas, nematau ir medžių alėjos, prieš metus, kai pradėjau čia dirbti, pastato nebuvo.
Turiu turėti skonį, kitaip nebūsiu naudingas. Visada bijau, kad esu prėskas, sunkiai apčiuopiamas. O turiu nešti žinią. Juk tam mes gyvenam? Įdomu ką pasakytų Arnė.

***

Dažniausiai atrodo, kad ji nenori net žinot apie liūdesį, ji ryžtinga, visada einanti tiesiai.
Arne, tau patinka kai ryškiai šviečia saulė, būnant su tavim man norisi slėpti kitą savo pusę.

***

“Bus skanu” - sako ji. Susitinkam ant kalno, miesto pakrašty. Apačioje – buvęs smėlio karjeras, besidriekiantis tolyn iki pat horizonto, nusmaigstytas laibų medelių būriais ir veidrodinėmis  balomis. Smėlynų jau seniai nėra, viskas išvežta, vien kieta dulkėta žemė ir tik kur ne kur baltos smėlio salelės, kurias gali peržengti dviem žingsniais
Ji stovi prie pat skardžio, akys apvestos juoda plačia linija, lūpos vėl nuspalvintos  ryškiai, apsivilkusi juodą trumputę suknelę raukinuota apačia, kur ji ją gavo? Arnė vėl fantasmagoriška.
Atsisėdam, ji už nugaros, panardina pirštus man į plaukus. Užuodžiu vos juntamą rudens kvapą, ko gero vasara eina į pabaigą. Pradedu kažką niūniuoti.
Galvoju - „Viską reikia suvesti į vieną“. Bet dar ne laikas, pirmiausia surinksiu detales, ir tada jau galėsiu padaryti sprendimą.

***

Sukuriam laužą, Arnė priglunda prie manęs. Tolumoj kažkas eina keliu. Netrukus jau matom jį aiškiai: džinsinis švarkas, kieti judesiai, veidas, kuriame įsirėžęs kasdienybės sunkumas, atrodo kaip vienas iš tų priemiesčio darbininkų. Vyras užlipa į kalną ir suvaržytai linktelėjęs mums atsisėda kiek nuošaliau. Arnė stipriau priglunda prie manęs, jaučiu, kad ji įsitempusi. Tada jis tiesiog paliepia lipt apačion, ten dar nebuvom, ir mes sutinkam. Sako tai mums į naudą.

***

- Arne!
- Arne!
- Arne!!
Mano balsas susipina su  praskrendančių gervių klegesiu, nuaidi tolyn tuščia lyguma. Aplink nieko nėra, ji dingo. Lygumos iki pat horizonto tuščios, žemė suskeldėjus nuo vasaros karščių, šviesi ir negyva.
Tada suprantu, kad man patinka ši akimirka. Stoviu ant baltos smėlio salelės ir žiūriu nuo kraštų vėjas neša permatomas gijas. Laikas sustoja, jis mano pusėj.

***

Jie nemėgsta melancholikų, prilygina tai mirčiai, mėgsta veiksmą, ir galbūt yra teisūs.
Praėjo geras pusmetis. Aš skanesnis, nebūtinai tik jiems, jiems turbūt nepasikeičiau, skanesnis sau.
Laikas ėjo be didelių vingių ir nors tai kėlė nerimą, galų gale rodos įgavau jėgų. O kai atrodė, kad daug ką sudėjau į savas lentynas atsirado dar vienas - Arnė grįžo. Vieną dieną  tiesiog pasibeldė į duris, neatrodė labai pasikeitusi. Tada  pasakė nori likti tik kaip sesuo ir man palengvėjo. Dar sakė, kad nėra stipri.
Tą pusmetį buvo vėjuota, smėlio saleles išnešė vėjas, ir mes pasilikom mieste, sėdėti ant suoliukų po žalia medžių lapija.