Du broliai

Kartą gyveno du broliai. Vienas buvo turtingas ponas, o kitas paprastas valstietis. Abudu broliai turėjo po sūnų. Vieną kartą valstietis sumanė išeiti pasivaikščioti. Bene ras kokį grybą ar uogą. Ėjo, ėjo, kol priėjo kryžkelę. Vienas kelias buvo paauksuotas, kitas – sidabru papuoštas, o trečiasis – paprastas dulkinas kelelis. Valstietis ir sako:
- Geriausia man eiti trečiuoju keliu, nes kaipgi vaikščiosiu auksu ar sidabru.
        Tai pasakęs jis nušlepsėjo trečiuoju, vargingiausiu keleliu. Valandėlė kelio ir valstietis atsidūrė prie didelės olos. Oloje, be didelių turtų, buvo nuostabaus grožio mergelė. Ji seneliui ir sako:
- Tu turi labai gerą širdį. Žinau, kad turi sūnų. Leisk man su juo susituokti ir tapti tavo marti. Be to, visi turtai priklausys mūsų šeimai.
- Tu galėsi susituokti su mano sūnumi, - atsakė senelis. - Jei tik jis sutiks. Keliaukim į mano namus, tada jo ir pasiklauskim.
        Vaikinas iškart sutiko ir po savaitės buvo iškeltos vestuvės. Apie vestuves sužinojusį  turtingąjį brolį apėmė pavydas. Jis irgi norėjo tokios gražios marčios, tad atėjęs pas savo brolį pradėjo klausinėti, kaip jis gavęs tokią gražią ir turtingą marčią. Gerasis valstietis, nieko nenuslėpdamas, viską ir išpasakojo.
        Turtuolis tuojau nubėgo prie kryžkelės, bet pasuko aukso keliu sakydamas:
- Jei mano brolis gavo tokią marčią eidamas varganu keliu, tai aš, eidamas paauksuotu gausi dvigubai geresnę!
        Ir jis neklydo, nors, gal truputį. Priėjęs olą, rado dar gražesnę, dar turtingesnę mergelę. Bet kai ją parsivedė namo, iš nuostabios mergelės pasidarė baisi ragana! Ji padegė turtuolio namus rėkdama:
- Tai tau atlyginimas, už tavo blogus darbus!
          Dvaras plynai supleškėjo. Nieks jo nebeišgelbėjo. O valstietis laimingai gyveno, gal dar ir dabar gyvena, jei dar nenumirė.