Haskas (I dalis)

Skaisčiai švietė abi saulės. Miško aikštelėje tvyrojo ramybė. Gamtos idilę trikdė tik ore plevenanti pentagrama. Kaltininkas, regis, labai stengėsi išlaikyti energijos srovę nenutrauktą, todėl vis kartojo burtažodį. Gal kerai buvo per sudėtingi, o gal magas kiek per jaunas, tačiau norimo rezultato nepasiekė. Nuo įtampos Hasko ranka ėmė drebėti. Jau ir taip permatoma pentagrama galutinai išblėso. Burtininko susikaupimą pakeitė pyktis.
- Po šimts trabodokų! Kodėl nepavyksta? – Nusiminęs nusikeikė Haskas. Jaunuolis ir vėl pažeidė miško ramybę. Šįkart sulaukė pasekmių. Žmogaus ausiai vos juntamas garsas nuvilnijo medžių šešėliais. Žvėris judėjo lengvai ir greitai – keturiomis naguotomis letenomis yrėsi per brūzgynų jūrą. Staiga vilko bėgimas liovėsi. Šuolis. Magas vikriai atšoko, į jo vietą nusileido tamsaus kailio vilkas. Gyvūnas tankiai alsavo. Žmogus jau buvo besirengiąs kautis, tačiau pamatė kai ką neįprasta – aplink vilko akis sukosi sidabrinio rūko ratilai. Magas atpažino kerus.,, Negi vėl prisidirbau? “ – Hasko galvoje šmėstelėjo mintis. Lyg atsakydamas į nebylų mago klausimą, vilkas žmogaus balsu tarė:
- Tu vėluoji. Vėl.
Jaunuolis atpažino daug sykių girdėtą savo mokytojo balsą. Senasis magas dažnai būdavo susierzinęs ir negailėdavo jaunuoliui priekaištų. Turbūt gerbiamas mokytojas tikrai įtūžęs, jei jau atsiuntė miškų vilką jo ieškoti. O pykti buvo dėl ko – mokinys visiškai pamiršo apie posėdį, kurio metu gaus savo pirmąją užduotį. Tai prisiminęs Haskas išsigando. Pavėluoti, kai sprendžiamas tavo paties likimas, jaunuoliui atrodė prasta mintis. Tad magas, nelaukdamas kol vilkas jam įkąs, nuskubėjo Ugado kaimo link.
Ugado kaimas, kaip ir dera gyvenvietei, stūksojo ant kalvos ir buvo gerai įtvirtintas. Apsaugos reikėjo visus metus: žiemą nuo išbadėjusių žvėrių, o vasarą nuo klajojančių orkų gaujų, kurių kiek sumažėjo pastaraisiais metais. Tądien vartai buvo plačiai atverti, o apsnūdęs sargybinis, kuris pažinojo Haską, nuo pat gimimo,, patikrino“ jį tuščiu žvilgsniu. Jaunuolis labai skubėjo. Kaimo gyventojai vis sužiurdavo į belekiantį jaunąjį magą.,, Ar neturėtum būti posėdyje? “ – paklausė kažkas. Bet Haskas, nesugalvojęs nieko šmaikštaus, neatsakė. Pribėgęs reikiamą namą, jaunuolis suprato, jog tinkamo pasiaiškinimo, kodėl pavėlavo, neturi. Sekundei sustojo ir ėmė gaudyti kvapą. Žengė į vidų. Kambaryje tvyrojo prieblanda. Palubėje lyg jonvabaliai sklandė kelios žvakės, kurios skleidė blausią šviesą. Kiek apsipratęs su šviesos trūkumu Haskas pastebėjo tris jo laukusius žmones. Hasko metų jaunuolis ir kiek jaunesnė mergina patogiai sėdėjo. Nepažįstamieji smalsiai stebėjo trečiojo laukiančiojo miną. Mokytojas buvo akivaizdžiai nepatenkintas. Jis metė žvilgsnį į atvykėlį ir sarkastiškai tarė:
- Malonu, kad teikeisi pagerbti mus savo pasirodymu, Haskai.
- Eee... Aš treniravausi ir užsimiršau... atsiprašau. – Tyliai išlemeno jaunuolis.
Toks pasiteisinimas, kaip Haskas ir tikėjosi, didelio įspūdžio nepadarė, tačiau išgavo ilgai lauktą,, sėskis“. Tuomet mokytojas visus supažindino. Pasitikintis savimi jaunuolis pasirodė esąs Nasrų kaimo gyventojas, vardu Gerdonas. Jis - šamanas. Apdovanotas unikaliu gebėjimu vaikinas jau buvo žinomas Varstofo miškuose. Baltaplaukė mergina Silva, pristatyta kaip išskirtinai gabi, atkeliavo iš tolimos Tuga gyvenvietės. Apie jos paslaptingas galias bylojo jai prie ausies zvimbiantis mėlynas kamuolėlis. Haskas neišdrįso paklausti, kas tai. Galiausiai buvo pristatytas ir jis pats. Ugado kaimo atstovas, kiek paprastesnis, bet neprastesnis kerėtojas, dar nebuvo atradęs savo tikrojo pašaukimo. Todėl senojo mokytojo žodžiais tariant – jam atviri visi keliai.
Jiems besišnekučiuojant nuskambėjo vakaro varpas. Tai reiškė, kad Ugado vartai uždaromi ir joks keliautojas nepateks vidun iki pat aušros. Mokytojas pranešė, jog Kazasdunai, visų gerbiami klajokliai, skiriantys užduotis jaunuoliams, neatvyko. Haskas dar nebuvo matęs senolio tokio susirūpinusio. Kiek jam teko girdėti, Kazasdunai niekada nevėluodavo. Mokytojas mąstė, tačiau tai netrukdė jam į kambario orbitą paleisti dar keletą skraidančių žvakių. Patalpoje tapo pastebimai šviesiau. Senolis, regis, surikiavo mintis. Jis paaiškino, jog pagal papročius, tik Kazasdunai gali skirti užduotį. Dabar jaunuoliams beliko grįžti į savo gimtuosius kaimus ir laukti kitų metų tarybos susirinkimo. Visiems trims išreiškus savo nusivylimą žodžiais, mokytojas, lyg tarp kitko, pasiūlė alternatyvą. Jei jaunuoliai surastų dingusius klajoklius, jie gautų užduotį. O ją atlikę galėtų tęsti mokslus Eventrope. Akademija paruošdavo galingiausius kerėtojus. Todėl ten patekti buvo kiekvieno mago tikslas. Tad ilgai negalvoję jaunieji magai nusprendė išbandyti sėkmę. Senolis užsiminė numanąs, kur galėtų būti dingę Kazasdunai, bet reikėjo išvykti kuo greičiau. Taigi Haskas, Gerdonas ir Silva, pirmosios saulės spindulių lydimi, leidosi į neišvengiamų nuotykių kupiną kelionę.