niekada negalvojau,
kad trobelė taip toli
sakei, eiti ten, kur ant stiebo
boluoja septyniasdešimt spalvotų vėliavų,
kur baigiasi laikas, bet prasideda kino juosta,
apdegusi nuo vėjo stumdomų mergaičių raudų -
kitaip jos nemoka kalbėti,
ten bus aklavietė, sakei,
bet eik toliau, net jei akys matys tik
švyturiuojančią naktį, net jei
užuosi svylančią odą ir oro tvaiką, eik
tol, kol išgirsi tyliai manimi niuniuojantį rytą
niekada negalvojau,
kad trobelė taip arti - čia pat -
atsimerkus