Vartai į Haridadą (I ir II dalys)

I. Kubas.

Biržai. Ne koks didmiestis, bet ir ne koks kaimas. Žodžiu- užkaboris, kuriame nevyksta niekas. Na... bent jau man tai niekada nieko įdomaus nenutinka. Aš- Maira Hart. Tėvas amerikietis, todėl ir pavardė nelietuviška. O štai mama lietuvė. Jos tėvai taip pat lietuviai, seneliai- irgi. Ir gal net visa giminė vien tik lietuviai. Todėl visi norėjo, kad mano vardas būtų Marija ar kažkaip panašiai. Bet tėvas, kai aš gimiau, dar nemokėjo lietuviškai nė žodžio, tad sunkiai jam su ta,, Marija‘‘ sekėsi. Todėl iš vardo Marija padarė vedinį- Maira. Tik draugai manęs vardu nevadina. Kartą, kai maža žaidžiau kieme su draugais, mama visiems atnešė po želė gabaliuką, padėtą ant mažų lekštelių. Aš savąjį netyčia užsiverčiau ant galvos. Ėjęs pro šalį tėvas pavadino mane angliškai,, my little jelly fish‘‘ ir taip atsirado,, Džilė‘‘. Arba kartais tiesiog Džei. Nuo tada vardu draugai manęs niekada nebevadina.
Šiandien pirmadienis, rugsėjo 1-oji. Pradėsiu lankyti gimnaziją. Brolis sakė, kad jam čia patiko, kai mokėsi. Bet aš nežinau. Mokykla ir lieka mokykla: krūvos kontrolinių ir kalnai namų darbų. Gerai būtų, jei pasaulyje egzistuotų tokia mokykla, kurioje nebūtų užduodami namų darbai ir rašomi kontroliniai. Bet, kogero, apie tai tik pasvajot tegalima.
Tik dabar, kai jau beveik pasiekiau gimnazijos duris pamačiau prie jų ant laiptų stovintį Ričardą Kodį.
-Tu kaip visad, vėluoji, - sumurma nepatenkintas. Matyt todėl, kad teko manęs laukti.
-O ko čia lėkt, kaip akis išdegus? Mokykla kaip ir visos. Tik pavadinimas kitas, - vatkirtau jam lipdama laiptais aukštyn.
-Kokia tau čia mokykla?! GIMNAZIJA čia, o ne,, mokykla‘‘.
Įėjome pro duris, vėl palipėjom laiptais aukštyn ir per atviras dar vienas duris įėjom į tą vadinamąją gimnaziją. Kone prieš pat duris, pro kurias ką tik įėjome, stovėjo pastatyta didelė lenta su klasių sąrašais. Prie jos stovyniavo keli vaikai. Prėjome ir mes.
-Kurioj tu klasėj? -paklausiau Ričardo.
-Pirmoj,, a‘‘. O tu?
-Pirmoj,, b‘‘.
-Matyt, kad nebebūsim toj pačioj klasėj.
-Taigi. Iki, susitiksim vėliau, po viso šito cirko.
-Baik, Džei, nebūk tokia niurzga! Gi rugsėjo pirmoji. Šventė!
-O man-laidotuvės.
Patraukiau koridoriumi prie laiptų į antrą aukštą. Jais lipant pamačiau keletą pažįstamų, kurie mokysis mano klasėje. Taigi nusekiau paskui juos. Užlipus į antrą aukštą dar reikėjo paėjėti kone iki pat koridoriaus galo, kur buvo mūsų auklėtojos kabinetas. Klasėje suolai buvo sustatyti trimis eilėmis po penkis kiekvienoje. Atsisėdau eilėje prie durų, antrame suole. Ten niekas nesėdėjo, o kadangi nelabai mėgstu bendrauti-tas suolas kaip tik man. Tačiau jau po poros minučių šalia atsisėdo kažkokia mergina.
-Nemėgstu tokių švenčių. Tai lyg širdį draskantis priminimas, kad atostogos baigėsi.
-Tai jau tikrai, -pritariau.
Nuskambėjo skambutis ir po minutės į klasę įžengė mokytoja. Pasidėjusi kažką ant stalo pasisuko į mus:
-Labas rytas. Aš-Laura Frank. Būsiu jūsų auklėtoja ir lietuvių kalbos mokytoja...
Ji daug kalbėjo, bet kadangi man buvo neįtin įdomu –tai beveik nesiklausiau. Tegaliu apie ją pasakyti tik tiek, kad ji brunetė, gal metro septyniasdešimties ūgio, maždaug keturiasdešimties metų.
Kažkur po valandos visi galėjome eiti namo. Na, savaime suprantama, namo ėjo ne visi. Kai kurie kone gaujomis patraukė,, šturmuoti‘‘ picerijų ir kavinių. Manęs, aišku, niekas nekvietė, bet net jei kas ir būtų pakvietęs, vargu ar būčiau ėjusi. Man tokie,, gaujų‘‘ susirinkimai nepatinka.
-Džei! Džei, palauk! -išgirdau Ričardo balsą ir jo žingsnius. Tiksliau-jo bėgimą link manęs.
-Su draugais planuojam nueiti į kokią kavinę, ar piceriją... Nenori kartu?
-Taip, žinoma. Tarsi nebebūtų daugiau ką veikt.
-Bet bus įdomu...
-Klausyk, Ričai, ačiū už kvietimą, bet rimtai, nedomina. Verčiau namie prie teliko pasėdėsiu.
-Kaip sau nori. Bet žinai, retkarčiais bent kuo nors pasidomėti ar kur nors nueiti būtų neprošalį net ir tau.
-Iki, Ričardai! -pamojau jam rank air nuėjau namų pusėn. Pagirtina tai, kad jis niekada nepasiduoda ir vis bando mane kur nors nusivesti, prisigalvoja įvairiausių pokštų ar būdų, kaip mane pralinksminti. Bet ką padarysi, kad nė kiek nedomina. Netraukia ir tiek.
Vos pravėriau namų duris, Pūkis (mano katinas) šoko man kone tiesiai ant veido. Jis visada taip daro, kai grįžtu namo. Nusiavusi batus užlipau į antrą aukštą, kur yra mano kambarys. Užsileidau muziką gal ant kokių dešimt garso ir kritau ant lovos visu ilgiu. Nemanau, kad buvau labai pavargusi, juk, šiaip ar taip, nieko rimto nenuveikiau. Tiesiog norėjau pagulėti. Grojo mano vienos megstamiausių grupės,, Alice nine‘‘ dainą. Nebloga vyrukų kompanija. Visai gerą roką groja...
Vakare, apie šeštą valandą gryžo tėvai. Išgirdau gal trijų žmonių balsus, taigi pamaniau, kad būtų neblogai nusileisti į apačią ir bent jau pasisveikinti. Pasak mamos, tai būtų mandagu. Svetainėje pamačiau sėdint atvažiavusį savo brolį, bet atvirai pasakiusnet neįsivaizduoju, ką jis čia veikia. Abu su tėčiu kalbėjosi. Mama atėjo iš virtuvės nešina kažkokiais pyragaičiais, kurių kažkodėl nė akyse nebuvau regėjusi, ir sultimis.
-O! Maira, -pirmas pasisveikino brolis, -Na? Tai kaip tau šiandien pirma diena mokykloje? Girdėjau patekai į gimnaziją, šaunuolė!
-Labas, Mičai. Gerai, mokykla kaip mokykla, -trūktelėjau pečiais, -O ką tu čia veiki? Argi neturėtum būti Vilniuj?
-Ne, rytoj važiuosiu. Šiandien dar nusprendžiau užsukt pas jus.
-Kaip sau žinai... -sumurmėjau ir nuėjau į vituvę. Paskui mane atėjo ir mama.
-Na ko tu amžinai kaip traukinio pervažiuota? Nebūk tokia niurzga! Kai brolis išvažiuos-ilgai jo nematysi.
-Tai kas? Baisiai čia man jo reikia...
-Žinai nesuprantu. Auklėjom tave taip pat, kaip ir Mičą, bet su juo galima susišnekėti, o su tavimi niekada. Daryk ką nori, o tau vis viena kaip vanduo nuo žąsies.
-Na žinai, kaip sakoma: kuo metodas senesnis-tuo mažesnis jo veiksmingumas. Kitaip tariant-senienų galiojimo laikas greit baigiasi. Tas pats ir su auklėjimu, -žiūrėjau į mamą šypsodamasi, Na gal dar su trupu-čiu ironijos. Asmeniškai man, tai, ką pasakiau, buvo juokinga, tačiau mamai, matyt, nelabai. Ji tik susiraukusi pažiūrėjo į mane ir išėjo. O nuėjusi į svetainę vėl lyg niekur nieko linksmai kalbėjosi su Miču ir tėčiu. Kaip visada, juos labiau domina Mičas, nei aš. Juk jis mokykloje visada būdavo geriausių mokinių gretose, o dabar-dar ir būsimas advokatas. Visai kaip tėvas.
Po vakarienės tėvai Mičą išsivedė į lauką kažko apžiūrėti. Ko tiksliai-nežinau, nesiklausiau. Tiesą sakant, nelabai mėgau savo brolį. Nežinau kodėl. Tiesiog jam viskas taip gerai sekėsi... Mokykloje-geriausias mokinys, tikras proto bokštas. Dabar-būsimas advokatas. Ir, pasak tėčio, jis gali turėti ten tikrai didelį pasisekimą. Lyg to dar būtų negana, visada pasitempęs, gerai atrodantis. Turbūt todėl merginas keičia kaip kojines. Kur tik pasisuka-krūvos draugų, pažįstamų ir dar velniai žino kokių tipelių. O ką turiu aš? Pažy-miai vidutiniai, mokykloje-kaip vaiduoklis, dažnai niekas net nepastebi, kad esu klasėje. Man jau šešiolika, o dar nesu turėjusi vaikino. Tuo tarpu kitos tokio amžiaus merginos jau po kokius tris-keturis yra turėjusios. Drau-gai-kartais pagalvoju, ką šis žodis išvis reiškia. Na taip, yra dar Ričardas...
Dar kiek pasėdėjusi prie stalo valgomajame nutariau eiti į savo kambarį. Lipdama laiptais išgirdau kažką nukrentant ant žemės. Ir jei neklystu, tas kažkas buvo stiklinis (girdėjau dūžtančio stiklo garsą).,, Matyt, vėl nuotraukų rėmelis nukrito‘‘-pagalvojau. Prieš metus Mičas buvo nusivežęs mane į Daniją. Ten padarytą mudviejų nuotrauką įsirėminau į stiklinį rėmelį ir pasidėjau ant spintelės po stoglangiu. Bet jis nukrisdavo, jei kas pajudindavo spintelę ar greitai vaikščiodavo po kambarį.
-Kvailas rėmelis. Neveltui tik litą kainavo, -sumurmėjau jau būdama prie durų.
Pravėrusi duris pajutau šaltą vėjo gūsį, o kambaryje buvo tamsu nors į akį durk. Įsižiūrėjusi pamačiau silpną šviesą, sklindančią pro pravertą stoglangį iš gatvės. Tačiau niekaip negalėjau prisiminti, ar aš ji palikau pravertą. Ir tiesą sakant, labai tuo abejoju, kadangi prieš vakarienę buvo pradėję smarkiai lyti.,, Gal mama atidarė? ‘‘pagalvojusi nuėjau uždaryti lango, kadangi kambaryje jau buvo pasiutusiai šalta.
Priėjusi prie lango pajutau, kaip man per kojinę sunkiasi vanduo-turbūt prilijo. Uždarius langą apėmė nejaukus jausmas, kad mane kažkas stebi. Tokios ir panašios,, nuojautos‘‘mane gan dažnai apimdavo ir, tiesą sakant, beveik visada pasitvirtindavo.
Įsijungiau muzikinį centrą. Diskų sukimo mechanizmas įsijungė ir diskas, buvęs jame, ėmė suktis it vijurkas. Netrukus pasigirdo mano mėgstamiausia,, Courtney love‘‘ grupės daina,, Mono‘‘. Nuėjau prie rašomojo stalo ir įsijungiau stalinę lempą. Tik dabar pastebėjau, kad kambaryje tvyrojo toks kvapas, tarsi
čia kas būtų šlapią šunį įleidęs. Pasisukau į dešinę ir kone sustingau vietoje: ant sienos, prie pat lubų tupėjo kažkoks didelis, perkoręs gyvūnas (garbės žodis, tokio dar gyvenime nebuvau mačiusi). Šiek tiek buvo pa-našus į šunį: keturios kojos, pailgas snukis, ausys stačios, poilgė uodega, visas padengtas juodai rudu kailiu. Visas permirkęs, vandens lašai varvėjo nuo jo tiesiai ant nedidelės sofkutės. Jo letenos buvo su trimis pirštais, kurių kiekvienas baigėsi aštriais, ilgais, juodais nagais. Ties nugara, stuburo linijoje, kailis buvo kiek sustabarėjęs, tad labiau priminė spyglius, nei kailį. Visi iki vieno buvo pašiaušti (kai pyksta, šunys panašiai pašiaušia nugaroje kailį). Gyvūno akys buvo kone kraujo raudonumo spalvos.
Staiga jis iššiepė dantis, prasižiojo, iš nasrų ėmė dribti seilės. Kone sužviegęs kažkokiu spiegiančiu ir užkimusiu balsu atsispyrė nuo sienos ir šoko ant manęs. Norėdama jo išvengti šokau atgal ir parkritau ant grindų. Tasai į šunį panašus gyvis, man pasitraukus, pataikė ant stalo ir, nučiuožęs nuo jo su visa lempa ir dar keliomis knygomis, stovėjusiomis po ja, trenkėsi į sieną ir nukrito ant grindų. Smūgis, matyt, buvo stiprus, kadangi gyvūnas šiek tiek apsvaigo, o sienoje atsirado įduba. Pradėjęs stotis šuo kelskart papurtė galvą. Aš išsigandusi tuojpat atsistojau ir puoliau bėgti durų link. Tačiau prie pat jų tas šungyvis užšoko ant manęs iš už nugaros nusviesdamas mus abu gal pora metrų į priekį, tolyn nuo išėjimo. Man atsistojus jis vėl šoko ant manęs, tik šįkart iš priekio. Rankomis bandžiau gyvūną nuo savęs nustumti, šaukiau it ne-savu balsu, bandžiau kumščiu trenkti tam padarui į galvą. Bet tas nesveikas šuo nemažai svėrė ir man buvo sunku išlaikyti pusiausvyrą, kad neparkrisčiau. O jis niekaip nenorėjo manęs paleisti, vis urzgė ir bandė įkasti tai į ranką, tai į veidą. Negalėdama išlaikyti pusiausvyros trankiausi tai į sieną, tai į duris, tai į kokią spintelę ar stalą. Atsitrenkus to gyvūno galvai į stoglangį išgirdau kaip skilo stiklas. Grumiantis, ir dar prieblandoje, buvo sunku susivokti, kurioje kambario vietoje esu. Tačiau iš skylančio stiklo garso iškart supratau, kad esame prie spintelės, ant kurios šįryt pastačiau metalinę vazą su gėlėmis. Apgraibomis viena ranka užčiuopiau vazą ir trenkiau šuniui į galvą. Jam to, matyt, buvo negana, kadangi nė nemirktelėjęs toliau puolė mane. Užsimojusi dar kartą iš visų jėgų tenkiau padarui kažkur į smilkinį. Šįkart jis trumpam prarado pusiausvyrą tad iškart trenkiau dar kartą į tą pačią vietą. Abu parkritome ant grindų.
Bet tam išsigimėliaui jėgų buvo gerokai daugiau nei man. Jis gan greitai atsistojo, papurtė galvą ir pažvelgė savo raudonomis akimis tiesiai į manąsias. Aš sėdėjau an grindų ir drebančioje rankoje vis dar laikiau metalinę vazą, kurios vienas šonas jau buvo gerokai įlenktas. Uždususi ir visa drebėdama žiūrėjau į savo užpuoliką. Kažkodėl tą akimirką tvirtai apsisprendžiau, kad nieku gyvu jam nepasiduosiu.
Net nenutuokiu kaip, bet tas nesveikas šuo, turbūt, suprato mano mintis ir, nusprendęs, kad neverta toliau su manimi terliotis, atsispyrė nuo grindų ir šoko pro stoglangį lauk. Stiklo šukės pažiro ant grindų, o mano užpuolikas, dar kartą pažvelgęs atgal, apsisuko ir dingo naktyje. Man dar nė nespėjus susigaudyti, kas čia kątik įvyko, staiga prasivėrė kambario durys. Aš krūptelėjau ir jau užsimojau vaza, bet pamačiau tarpdury stovinčius persigandusius tėvus ir Mičą.
-Viešpatie! -sušuko mama, -Maira! Kas čia nutiko? Klyksmai girdėjosi net kieme ir…Kas nutiko tavo rankoms? Ką tu pasidarei?!
Tik dabar pastebėjau, kad mano rankos visos kruvinos, drabužiai taip pat ir dar suplėšyti. Skaudėjo visus šonus.,, Matyt, čia to gyvūno darbas. ‘‘-pagalvojau.
Kitą dieną Mičas, kaip ir sakė, išvažiavo į Vilnių, o tėvai mane nuvežė į polikliniką, pasirodyti daktarui- pasitikrinti, ar po vakarykščio insidento nieko nesusilaužiau. Nors nelabai tikėjo, kad mane užpuolė perkoręs šuo raudonomis akimis, dydžiu prilygęs ožkai. Parodžius sudraskytas rankas ir šonus daktarui, šis išpūtė akis:
-Kas jus šitaip sužalojo? -paklausė.
-Dukra sako, kad šuo, -įsiterpė mama.
-Oho! Nemažas šuo turėjo būti.
-Tu net neįsivaizduoji, -tyliai sumurmėjau.
-Kažką sakėte? -paklausė daktaras išgirdęs, kad kažin ką patyliukais pasakiau.
-Ne, nieko.
-Na taip, matyti, kad čia nagais pasidarbuota. Jei butų buvę sužeista peiliu ar kokiu kitu aštriu daiktu, įpjovimai būtų mažesni ir jų kraštai lygesni. Ar tu tikra, kad ten buvo šuo? Klausiu, nes, kad palikti tokias dideles žaizdas, nagai turėtų būti išties nemaži, o ką jau kalbėti apie patį gyvūną, -ties šiais žodžiais mano tėvai sužiuro vienas į kitą.
-Na... -nuleidau akis žemyn, -Nežinau ar ten tikrai buvo šuo. Bet juk ir ne žvirlis, -bandžiau viską juokais. Kažkodėl nesinorėjo, kad kas nors gilintųsi: šuo ten buvo ar ne šuo.
-Na taip, -daktaras nusijuokė, -Tuomet pažiūrėsime ar nėra kaulų lūžių, sutvarkysime tau rankas ir, jei viskas bus gerai, galėsi keliauti namo. Tačiau gerai pailsėk, pavalgyk ir rytoj jau galėsi gryžti į mokyklą. Gerai?
-Mhm.
Išskyrus apdraskytas rankas ir šonus, buvau sveika. Taigi po valandos jau galėjau eiti namo.
Po pietų atvažiavo močiutė. Tėtis jau seniai buvo darbe, o mama pasiėmė laisvadienį, kad jei vėl kas nutiktų būtų šalia manęs. Atvažiavus močiutei abi suėjo į svetainę ir įniko apie kažką kalbėtis. Nesidomėjau tuo jų pokalbiu, tad nuėjau į savo kambrį, kuris jau buvo šiek tiek aptvarkytas, o stoglangis užklijuotas plėvele, kad lietus ir vėjas vidun nepakliūtų.
Prisiminiau, kad šaldytuve dar mačiau vieną porciją ledų. Lipdama laiptais žemyn išgirdau, kaip mama su močiute kalbėjosi pie mane:
-Nebežinau, mama, ką su ja daryti?.. -girdisi mamos balsas, -Susikalbėti su ja nesusikalbėsi- amžinai viskas kaip į sieną. Pasakyk ką nors, paprašyk ko nors- niekada negirdi. Sėdi užsidariusi savo kambaryje, užsileidžia muziką visu garsu ir neišlenda visą dieną. Suprantu, ji mėgsta piešti. Nuo mažens visaip skatinau jos aistrą dailei, bet dabar per tai aš Mairos beveik nebematau. O kai susitinkam per vakarienę visa šeima- negaliu su ja susišnekėti. Nesvarbu, ką sakyčiau- ji vis tiek negirdi. Kartais viskas baigiasi tuo, kad tik susipykstame ir ji dar labiau užsisklendžia savyje. Nesuprantu, ką darau ne taip?
-Na jau, -pasigirsta močiutės balsas, -Viskas tikrai nėra taip blogai. Paprasčiausiai jai dabar paauglystė ir tiek. Praeis, pamatysi.
-Nežinau... Ir dar tos jos haliucinacijos... Anksčiau sakydavo, kad nujaučia tai, kas dar tik įvyks, o štai vakar pasakojomkad ją jos kambry užpuolė kažkoks šuo raudonom akim.
-Sakei šiandien buvot pas gydytoją. Ką jis sakė dėl Mairos rankų?
-Nieko, sakė, kad žaizdos tikrai padarytos didelio gyvūno. Bet aš nežinau. Na kur tu matei šunį dydžiu prilygstantį ožkai?..
To ką girdėjau man pakako, tad nuėjau į savo kambarį. Teisybė, kad turiu neblogą nuojautą. Būna, kartais tiesiog žinau, kas tuoj nutiks ir viskas. Nežinau iš kur, bet žinau. Ir, žiūrėk, taip ir nutinka. Bet tai nereiškia, kad kraustausi iš proto ar panašiai. Tiesiog matau daugiau nei kiti. Tik, deja, ne visi tai supranta. Štai, pavyzdžiui, Kodis: žino apie tas mano nuojautas ir jam tai nė kiek netrukdo. Tėvai- taip pat žino, tačiau susitaikyti su tuo kažkodėl negali.
Kitą dieną išėjau į mokyklą. Kaip visada pakeliui sutikau Ričardą.
-Oho! Kas tavo rankoms? Gal pjaustytis pradėjai? -išsišiepęs paklausė pamatęs sutvarstytas mano rankas.
-Ne, nepradėjau, nekvailiok. Pirmadienį mane užpuolė.
-Rimtai? Kas? -paklausė taip, tarsi būtų labai susirūpinęs.
-Nežinau kas, buvo tamsu, -trūktelėjau pečiais ir apsimečiau, kad net nenutuokiu kas ten tąkart nutiko.
Likusi savaitės dalis praėjo nuobodžiai, nieko įpatingo nenutiko. To keisto šuns taip pat nebemačiau. Šeštadienį tėvai sugalvojo, kad reikia važiuoti į Panevėžį. Neva man reikia naujų batų ir drabužių. Sakiau mamai, kad ir maniškiai dar geri, bet reikalas tas, kad jei ji užsispirs, jog man reikia naijų batų- tai nė pats Binladenas su savo arabų savižudžių gauja neprivers jos persigalvoti.
Kadangi buvo šeštadienis ir dar pati moslo metų pradžia,,, Babilone‘‘ buvo gaug žmonių. Nors atvirai pasakius, čia visada pilna žmonių.
Gal valandą ar dvi praklaidžiojus po tą parduotuvių,, krūvą‘‘ ėmė jaustis nuovargis, darėsi nuobodu ir norėjosi prisėsti. O mama vis tempėsi mane tai į vieną, tai į kitą parduotuvę... Net aš pastebėjau, kad kaikuriose lankėmės jau trečią ar ketvirtą kartą. Galiausiai ji nusprendė, kad reikia prisėsti (pagaliau), tad nuėjome prie šalia restoranėlio,, Gazelė‘‘ esančio fontano. Aplink jį buvo pristatyta staliukų ir kėdžių trims asmenims. Šalia buvo kioskelis, kur pardavinėjo ledus. Mama sau nusipirko šokoladinių ledų porciją ir puodelį kavos. Man-porciją kivi ledų. Juos valgydama stebėjau pro šalį einančius žmones, jų veidus, mimikas. Po kurio laiko visai nesunku pasakyti, apie ką kuris galvoja, kokios nuotaikos. Paskui nejučiomis užsispoksojau į fontanėlio vidury stovinčią nuogo mažo berniuko statulą. Tiesiog sėdėjau valgydama ledus ir žiūrėjau į tą berniuką. Net visos mints iš galvos išgaravo (jei dar taip įmanoma). Tą transą primenantį mano sėdėjimą pertraukė prie mūsų priėjęs tėtis. Jis buvo kažkur rumpam išvažiavęs, mat tokie,, moteriški‘‘ dalykai kaip apsipirkimas jam neįdomūs. Jam jau sėdantis prie mūsų mama paklausė, ar gavo, ko reikėjo, tačiau šiam dar nespėjus atsakyti, kažko visi lankytojai sužiuro man už nugaros. Atsigręžusi nieko napamačiau, bet girdėjosi kaip kažkas šaukia ar klykia. Po akimirkos iš už kiek toliau esančio kampo pabiro žmonės ir klykdami pasileido bėgti į visas puses.
-Kas ten dabar? -kažkur man iš dešinės pasigirdo klausimas.
-Nežinau... -kažkas atsakė.
Gal po sekundės ar dviejų iš už to paties kampo iššoko kažkokia pabaisa.,, Vėl‘‘-pagalvojau. Išvydus koridoriaus gale stovint tą padarą man ir širdis ėmė dažniau plakti. Kas keisčiausia, visai ne iš baimės.
Bet šįkart gyvūnas buvo visiškai kitoks: galva kaip gyvatės, o nasrams praižiojus matėsi dvi baltos iltys ir dvišakis liežuvis. Kūnas labiau priminė žmogaus, tačiau su didesniais raumenimis; delnai stambūs, su penkiais pirštais ir baltais aštriais nagais. Pilvas sulysęs taip, tarsi tas gyvis pusę metų nieko burnoję nebūtų turėjęs, šlaunys stambios ir raumeningos, bet štai blauzdose, rodos, raumenų nė gramo nebuvo. Pėdos ilgos, netgi ištysusios, su trimis pirštais, kurių kiekvienas su tokiais pat nagais kaip ir rankos. Visas kūnas- gelsvai rudas, tik galva turėjo šiokį tokį žalsvą atspalvį. Taip pat turėjo balzganus apdriskusius sparnus smailėjančiais galais.
Pažvelgęs mūsų pusėn žveris leidosi bėgti keturiomis artyn, Šalia buvę žmonės išsigandę puolė bėgti tolyn nuo pabaisos, klykė, stumdėsi. Suvokiau, kad reikia bėgti, bet tarsi sustingau vietoje, kojos buvo tarsi įkaltos žemėn. Sėdėjau ir žiūrėjau į tą padarą. Staiga pajutau, kaip kažkieno ranka pagriebė už džemperio ir nutempė į šalia buvusį ledų kioskelį. Tai buvo mama su tėčiu. Toliau nubėgti nespėjom- buvo per vėlu. Tik dabar man toptelėjo, kad šita žmogysta ir tas šuo, užpuolęs mane pirmadienį mano pačios kambaryje, yra kažkaip susiję. Net nežinau, kodėl taip nusprendžiau, bet net ir nesiruošiau dabar ieškoti logiško paaiškinimo.
Rimtu žvilgsniu pažiūrėjau į tėvus. Šie, pamatę, kad pasisukau į juos, pažiūrėjo į mane. Iš jų persigandusių žvilgsnių buvo aišku, kad tos pabaisos, dabar stovinčios ant fontano ir kramtančios statulai galvą, jiems pakako kaip įrodymo, kad pirmadienio vakaro įvykio aš neišsigalvojau.
Staiga man dingtelėjo mintis, kad turiu tą padarą nuvilioti kur nors toliau nuo tėvų. Šiaip ar taip, visada svajojau apie nuotykį. Na... gal ne visai apie tokį, bet... Tad štai mano proga!
Pažvelgiau į sparnuotąjį: statula jau buvo nugriauta ir tas gyvatgalvis lakė savo dvišakiu liežuviu fontalėlio vandenį. Tik pastarasis jam, matyt, nelabai patiko, nes gurgštelėjęs keletą gurgšnių ėmė purtyti galvą ir kaišioti tą savo bjaurų violetinį liežuvį.,, Jei dabar išbėgčiau ir nurūkčiau tolyn, - galvojau, - jis, kogero, net neatkreiptų į mane dėmesio. Vadinasi... ‘‘
Prie pat manęs, ant žemės, stovėjo kažkoks stiklinis butelis. Čiupau jį ir išbėgau iš kioskelio.
-Ei, tu! Imk šitą! - sušukau ir užsimojusi sviedžiau butelį. Didžiai mano nuostabai, padarui vos spėjus pakelti galvą ir pažiūrėti į mane, butelys trenkėsi jam tiesiai į tarpuakį ir sudužo. To, matyt, pakako su kaupu, nes pabaisa savo geltonomis akimis pažvelgė į mane, grėsmingai suurzgė, galvą nuleido žemiau kūno- pasiriošė pulti. Atsispyręs nuo fontano turėklų stipriomis užpakalinėmis kojomis akimirksniu atsidūrė priešais mane.
-O velnias! - sušukau ir žengiau žingsnį atgal- pavojinga šalia tokio stovėti arti. Puoliau bėgti, o jis- vytis. Tarp koridoriaus vidury stovėjusių dirbtinių medžių, prekystalių ir suolelių bėgiojau zigzagais. Tačiau ši,, zuikių‘‘ gudrybė suveikė tik iš pradžių. Gyvatgalvis, pasirodo, buvo ne toks jau ir kvailas: pamatęs, kad šitaip nieko nepeš, nes man, mažai, buvo lengviau šitaip judėti, - užšoko ant papuošalų prekystalio, atsispyrė nuo jo ir išskleidęs savo plėvėtus sparnus dabar skrido kone tiesiai viršum mano galvos. Taigi dabar mano pačios gudrybė man tapo tikra nelaime ir, jei norėjau (o taip, žinoma, ir buvo), kad tasai skraiduolis manęs nepagautų- turėjau ką nors sugalvoti, ir greitai!
Bėgau tiesiai, kiek tik įkabindama. Pabaisa savo kely vartė ir daužė viską, kas tik pasitaikė. Galiausiai kelias jam šiek tiek atsilaisvino- neliko kioskų ir dirbtinių medžių, - tad šis įsibėgėjo. Jau netgi jaučiau, kaip jo aštrūs nagai gviešėsi pačiupti mane už plaukų, tačiau greitu judesiu (o gal greičiau slydimu) pasukau į kairę. Rudasis, matyt, šito nesitikėjo, tad dar nespėjęs suvokti, kaip aš taip greitai atsidūriau jo kairėje, lėkdamas dideliu greičiu taip stipriai trenkėsi į vienosparduotuvės kampą, kad išmušė ten didžiulę skylę.
Aš atsistojau ir dar šiek tiek pabėgėjau į priekį. Bet, pamačiusi, kad niekas manęs nebesiveja, sustojau.,, Nejaugi jis užsimušė? ‘‘ Tačiau dar per anksti buvo apie tai galvoti. Gyvatgalvis nė nemanė taip lengvai pasiduoti. Staiga riaumodamas iššoko iš už kampo, kurį kątik pats išmušė, ir metėsi stačiai į mane. Aš leidausi bėgti- išėjimas buvo tiesiai priešais mane. Likus iki jo gal dvidešimčiai metrų pabaisa pasivijo ir šoko kone tiesiai ant manęs. Dideliu greičiu slidžiomis grindimis abu čiuožėme į stiklines besisukančias duris. Rankomis apėmiau galvą ir ėmiau šaukti tiek garsiai, kiek tik galėjau. Ačiū Dievui, likus gal vos metrui ar dviems iki durų, pabaisos kūnas apsisuko ir visa jėga į jas trenkėsi jis, o ne aš. Lekiant per duris girdėjau čaižų dūžtančio stiklo garsą. Kieme atsidūrėm gal per sekundę, bet man tas laiko tarpsnis atrodė žymiai ilgesnis. Išlėkus iš parduotuvės pajutau, kaip to padaro kūnas ritasi,  verčiasi ir sviedžia mane tolyn.
Praėjus kažkiek laiko (sunku pasakyti kiek tiksliai) pramerkiau akis. Aplinkui save mačiau pažirusias stiklo šukes, tačiau sunkiai suvokiau kur esu. Vaizdas akyse iš pradžių šiek tiek liejosi, vėliau ėmė ryškėti. Lėtai atsiverčiau ant nugaros- gulėti ant šono buvo sunku. Pagulėjau taip kol atgavau kvapą ir vėl pradėjau orientuotis aplinkoje. Pasukau galvą į kairę ir pamačiau gulintį žvėrį. Jis taip pat sunkiai judėjo ir, regis, taip pat sunkiai gaudėsi kur yra. Vis dėlto dižioji smūgio dali teko jam.
Šiaip ne taip lėtai atsistojau- skaudėjo visą kūną ir ausyse dar spengė, - ėmiau svirduliuodama po truputį artintis artyn rudojo. Kai jau buvau šalia, jis kažkaip keistai pažvelgė į mane, paskui užvertė savo geltonas- ir jau visai nebepiktas- akis aukštyn. Jo kūnas atsipalaidavo, krūtinė šiek tiek pakilo ir sulig atodūsiu visas gyvūno kūnas ėmė nelyginant tirpti, pavirto gelsvai rudomis, žėrinčiomis smiltelėmis ir pakilo aukštyn. Garbės žodis, tokio vaizdo dar kaip gyva nebuvau regėjusi. Na taip, mėgstu visokius siaubo ir fantastikos filmus, tačiau čia kas kita. Čia- realybė, ne koks filmas!
Sparnuotajam išnykus stovėjau it apmirus. Norėjau eiti ir susirasti tėvus, bet vos žengusi žingsnį kažką paspyriau. Pažvelgiau žemyn- ant grindinio, tarp šukių, buvo kažkoks daiktas. Lyg ir pakabukas, lyg ir raktas… Suprask žmogus, kad nori. Bet nors ir keistas, labai dailus ir gražus. Asmeniškai man dar niekur nematytas. Atrodė, lyg būtų iš kito pasaulio.
Pakabukas buvo kubo pavidalo. Prie jo pritvirtinta tokios pat spalvos grandinėlė. Abu buvo sendinto sidabro spalvos. Vienoje kubo sienoje buvo keistos forms įspauas su ženklu vuryje. Neturėjau nė menkiausio supratimo kas tai ar ką reiškia. Tačiau atrodė, kad jame trūksta dar bent dviejų dalių. Pasilenkiau paimti kubo ir išgirdau mamos su tėčiu balsus. Jie šaukė mane vardu. Sprendžiant iš balso tono abu buvo gerokai persigandę. Greitai pačiupau pakabuką ir, laikydama jį dešinės rankos kumštyje, įsikišau į džinsų kišenę.
Kai vakare grįžome į namus iškart nuėjau į savo kambarį. Užsidariusi duris kritau ant lovos. Atsidusau. Baukščiai pažvelgiau į sieną, ant kurios pirmadienį tupėjo raudonakis šuo. Žinoma, dabar ten nieko nebuvo, tačiau po šiandienos įvykio man jau darėsi nejauku. Rodėsi, kad ims ir vėl iš už kokio kampo kas nors iššoks. Tačiau kambaryje buvo tylu: nei urzgimų, nei nagais braižomų grindų garso… Lubų viduryje kabančio šviestuvo šviesa apšvietė visus kambario kampus ir kerteles, todėl nebuvo abejonių, jog esu viena.
Tik dabar prisiminiau džinsų kišenėje vis dar gulintį keistąjį pakabuką. Atsisėdau ant lovos krašto ir išsitraukiau jį. Ilgai tą daiktą varčiau rankose ir žiūrėjau į kubo išvaizdą. Visos šešios sienos buvo tarsi sudėtos iš skirtingo dydžio keturkampių ir kvadratinių plokštelių. Viena iš sienų buvo įdubusi. Aiškiai matėsi, kad joje dar kažko trūksta. Tačiau tik veltui stengiausi įžiūrėti ko. Tamsinto sidabro pakabukas po ilgo žiūrėjimo ėmė mane tarsi hipnotizuoti (bent man taip atrodė). Kažkaip keistai pasijutau, tad nuleidau kubą žemiau akių lygio. Vos tai padariau, ženklas viename šeštosios pakabuko sienos kampe ėmė švytėti žalsva šviesele. Iš pradžių išsigandusi krūptelėjau, tačiau po to pradėjau kubą kelti aukštyn-norėjau į tą švieselę pažvelgti iš arčiau. Kai švytintis ženklas jau buvo netoli mano veido,  žalioji šviesa nelyginant vandens purslai ėmė kulti aukštyn, susiliejo į vientisą piramidės formos stulpelį ir staigiai,, iššovė’’ ploną švytintį siūlelį kažkur tiesiai, tolyn nuo manęs. Pakėliau akis ir pažiūrėjau kur vedė žalia linija. Ji smigo į grindis po spitele po stoglangiu. Atsistojau ir nuėjau link tos vietos. Priėjusi prie spintelės atsiklaupiau ant grindų ir pasilenkiau pažiūrėti į ką pataikė žalsva linija, kuri vis dar rodė į tą pačią vietą. Iš tiesų. Ant grindų gulėjo kažkoks daiktas švytėdamas ta pačia žalia šviesa. Ištiesiau ranką ir kažką užčiuopusi ištraukiau. Vos tik atlenkiau pirštus žalia rodyklė dingo. Savo delne pamačiau ovalų žetonėlį su dar vienu keistu ženklu viduryje. Bandžiau žetoną įstatyti į įdubusiąją kubo sieną, tačiau veltui- ir netiko, ir nesilaikė. Vos apvertus pakabuką žetonėlis iškart iškrisdavo.
-Nesuprantu. Kas per kvailas daiktas! - pasipiktinusi žiūrėjau į abu iš tų padarų gautus diktus. Žetonėlį, matyt, gavau tada, kai trenkiau tam perkorusiam šuniui į galvą.
-Ir kubą, ir žetoną gavau tada, kai mane užpuolė tos pabaisos. Ir aklam matyti, kad abu priklauso tam pačiam daiktui. Tačiau jei net negaliu jų sujungti... Ir kam man jie išvis reikalingi?!
Iš lėto prasivėrė durys ir į kambarį įėjo mama.
-Maira, tau viskas gerai? Išgirdau lyg ir balsus...
-Gerai, - sugniaužiau kubą ir žetoną delnuose, kad mama nepamatytų ir nusukau akis į šalį.
-Maira, klausyk, aš... na... O tas gyvūnas prekybos centre... Panašus buvo ir pirmadienį?
-Ne, buvo panašus į šunį ar kažką iš čiupakabros giminės. O šiandieninis- į žmogų gyvatės galva ir sparnais.
Mama nuleido akis. Uždariusi duris atsisėdo šalia manęs ant lovos.
-Maniau, kad tas šuo, apie kurį pasakojai, tebuvo pramanas. Tačiau kai šiandien savomis akimis pamačiau tą... Supratau, kad nemelavai. Atsiprašau. Tiesiog pripažink, sunku patikėti, kad kažkas tokio gali egzistuoti.
-Ne pirmas kartas. Jus niekada manim netikit.
-Maira...
-Aš pavargusi. Noriu miego, - neleidau mamai pabaigti sakinio. Žinojau, kad jei leisiu jai tęsti, ši ims vekšlenti, galiausiai glebesčiauotis. Tuomet netyčia gali pamatyti ką laikau rankose. O tada imtų įkyriai klausinėti kas tai, iš kur?.. Dabar mažiausiai norėjau kam nors ką nors aiškinti. Bet to žinojau, kad jei pasakysiu,  jog esu pavargusi ir noriu miego, mama tkrai išeis.
-Suprantu. Gerai pailsėk. Labanakt.
Mamai išėjus įsijungiau muzikinį centrą. Per radiją kažką grojo. Tačiau, turbūt, buvau išties pavargusi, nes jau negirdėjau ką grojo. Tik smigau į pagalvę ir užmigau su kubu rankose.

٭٭٭
Pirmadienį vėl lyg niekur nieko turėjau eiti į mokyklą. Eiti teko su bliuzkute ilgomis rankovėmis, kadangi rankos ir nugara buvo nusėtos mėlynėmis. Prie  gimnazijos durų mane pasitiko Ričardas.
-Labas! - man dar būnant už kokių dešimties metrų pasisveikino jis.
-Labas, - pasisveikinau ir aš.
-Atleisk, šiandien vėlavau į mokyklą, todėl mane atvežė tėtis. Dėl to prie namų tavęs nepasitikau.
-Koks skirtumas, vis tiek ne toj pačioj klasėj esam.
-Na taip, - jis nuleido akis, - Man lietuvių. O kokia tau pamoka?
-Matematika.
-Aišku. Tai susimatysim po pamokų! - lipdamas laiptais į antrą aukštą sušuko Kodis.
-Kaip žinai, - trūktelėjau pečiais ir nuėjau savojo kabineto link.
Pamokos slinko lėtai ir nuobodžiai. Beveik nesiklausiau ką aiškino mokytojai. Vis galvojau apie tuos žvėris ir kubą. Po pamokų, kaip ir žadėjo, Ričardas jau laukė manęs ant mokyklos laiptų.
-O tu niekada nepasiduodi? - dar būdama tarpdury pažvelgiau į jį.
-Juk reikia kam nors tave išjudint, - išsišiepė.
-Taip taip, jei ne tu tai ir supūčiau, - ironiškai šyptelėjau.
-Ką gali žinot, visko pasitaiko, -šelmišku žvilgsniu nužvelgė mane.
Ėjome keliuku, vedančiu namų pusėn. Diena buvo saulėta, pro medžių lapiją skverbėsi saulės spinduliai ir krito ant mūsų. Girdėjosi čiulbantys paukščiai. Nors su Ričardu ėjome tylėdami, ta tyla nebuvo nejauki. Iš tiesų reta žmonių, su kuriais būdamas tyloje nesijauti nejaukiai. Kodis- vienas tokių. Galbūt taip yra todėl, kad mudu geri draugai nuo vaikystės (kai jo šeima atsikraustė į netoli mūsų buvusį tuščią namą), bet vis tiek. Su juo gerai ir kalbant, kai negali užsičiaupti (tiesa, dažniausiai užsičiaupti negali jis), ir kai tylu it grabe.
-Girdėjau tave vėl kažkas užpuolė, - staiga prakalbo jis.
-M- mane? - sutrikau. Tikrai nesitikėjau, kad jis jau bus girdėjęs apie tą įvykį Panevėžy.
-Tai nejaugi mane. - jis šyptelėjo.
-Na... taip. O iš kur žinai?
-Tavo mama pasakė mano mamai, ji tėčiui, o šis- man.
-Taip, kaip matau gandai greit sklinda.
-Ir ne tik! Pastebėjau, kad ant kaklo turi mėlynę.
-Tuomet, pasirodo, per daug matai.
-Bet juk ir taip matyti. Tikrai! Va, žiūrėk, matyti iš po bliuzkutės, - jis norėjo pirštu perbraukti man per kaklą ir parodyti tą neva gerai matomą mėlynę.
-Liaukis, nejuokinga, -norėjau  išsisukti nuo to jo piršto ir lenkiausi į priekį. Bet Ričardas kaire ranka sulaikė mane už pečių ir vis tiek norėjo parodyti mėlynę, - Kutena!
-Bet tikrai! Ir dar kokia didelė! Žinai tau čia dar ir guzas iškils.
-Tai liaukis, nes kitaip ir pats tokį pat užsidirbsi.
Nors nenorėjau, kad jis man braukytų pirštu per kaklą, vis tiek buvo šiek tiek juokinga.
Paėjėjome dar keletą žingsnių ir kažkur tolumoje, už namų, pasigirdo man jau gan gerai pažįstamas riaumojimas.
-Girdėjai? - Kodis sustojo ir pasisuko į mane, - Kas čia buvo?
-Tikiuosi, kad ne tai, ką įsivaizduoju.
Net nepažvelgusi į draugą nubėgau klyksmų link. Ričardas, nors ir suglumęs, nusekė man iš paskos. Riaumojimas buvo girdėti visą laiką, tačiau kuo labiau artėjom link tos vietos, iš kur jis sklido, tuo garsesnis darėsi, o iš konteksto išryškėjo ir žmonių balsai. Pribėgusi kelio išsišakojimą pasukau kairėn. Netrukus tas klaikus garsas jau buvo taip garsiai girdėti, jog buvo aišku: tas, kas sleidžia jį, buvo jau arti.
-Tu žinai kas čia?
Aš nieko neatsakiau. Tiesiog bėgau klyksmų link ir tik meldžiau, kad ten nebūtų vėl kokia pabaisa. Tačiau kitavertus, jei tai vienas tų padarų, tai galbūt gaučiau trečiąją dėlionės dalį?..
Vėl pasigirdo garsus riauomojimas, kažkas sudrebėjo ir pamačiau priešais save virstant eglę. Iškart sustojau. Kodis- taip pat. Girdėjosi dungsėjimas, primenantis žingsnius. Net žemė po kojomis drebėjo. Ant kelio išbėgo trys žmonės ir net net nepažvelgę mūsų pusėn nuskuodė keliu tolyn. Jiems pradingus kažkur tarp medžių ir namų iš tos pačios vietos, kaip ir pirmieji trys, išbėgo kažkoks vyriškis. Bėgdamas užkliuvo už eglės šakų ir parkrito. Tuo metu, traiškydamas nuvirtusį medį, ant kelio žengė didžiulis žvėris, ūgiu prilygstantis dviejų aukštų namui. Šįkart visas gyvūnas buvo juodas it smala, nuo galvos iki kojų. Tiesa, galvas turėjo net dvi. Abi su ožio ragais ir barzdelėmis pasmakrėse. Akys ryškiai oranžinės spalvos, apysiaurės, v ertikalios padėties kaukolėje. Uodegos neturėjo, užpakalinės kojos- kaip karvės, o priekinės- su trimis pirštais ir aštriais nagais.
-Čia tai bent! - nusistebėjo Ričardas, regis, vis dar negalėdamas patikėti tuo, ką mato.
-Ššš! -iškart pasisukau į jį, - Tu ką, nori, kad jis mus išgirstų?! - stengiausi kalbėti kuo tyliau, kone pašnibždomis. Tačiau buvo jau vėlu: pabaisa viską grdėjo ir iškart atsuko abi savo galvas į mudu. Žmogelis, pasinaudojęs proga, kad nebedomina dvigalvio, klykdamas pasileido begti. Ta žvėries galva, kuri buvo mūsų pusėje, taip ir liko įsistebeilijusi savo erzinančiai oranžinėmis akimis į mudu. Kita galva atkreipė dėmesį į besprunkančią,, auką‘‘ ir norėjo čiupti ją dantimis. Tik kaklas pasirodė beesąs per trumpas, o žmogelis jau per toli nubėgęs.
Kadangi pirmoji galva vis dar buvo atsukta į mus, kūnas taip pat lėtai atsisko šion pusėn. Jam iš paskos ir kita galva. Aiškiai jutau, kaip veriantys jų žvilgsniai buvo susmeigti į mane.
-Tu žinai kas čia? - pusbalsiu, neatitraukdamas akių nuo padaro paklausė Ričardas.
-Dar ne, bet jau numanau su kuo jis susijęs.
Pabaisa lėtai sėlino link mūsų. Tai mane ir neramino, kadangi kai žvėris sėlina- jis medžioja. Odabar, turbūt, nebuvo sunku atspėti, kas bus jo,, grobis‘‘.
-Ričai, dabar lėtai eime atgal. Tik būk žmogus, nedaryk jokių staigių judesių ir nešūkauk, - pusbalsiu tariau jam ir ėmiau iš lėto atbulomis trauktis atgal. Paskui save už džemperio rankovės nusitempiau ir Kodį. Bet ta gyvulys, pasirodo, ne veltui turi dvi galvas: vos pastebėjęs, kad pradėjome judėti atgal iškart sustojo, palenkė abi galvas priekin ir ėmė urgzti bei šiepti dantis. Iš pradžių negarsiai ir nedaug, tačiau matydamos, jog nė neketinam sustoti, urzgė vis garsiau ir garsiau, abiejų galvų dantys jau buvo iššiepti iki pat galo, o tos keturios akylai mus- o ypač mane- stebinčios akys nemirktelėjo nė kartelio. Staiga, liovęsis urgzti gal porai sekundžių, garsiai suriaumojęs pasileido bėgti stačiai į mudu.
-O velnias! Bėk! - sušukau ir apsigręžusi puoliau bėgti. Nuo manęs neatsiliko ir Kodis. Abu bėgome kiek tik įkabindami, bet, turbūt, akivaizdu, kad teturėdamas tik dvi kojas keturių neaplenksi. O dar kai pastarųjų savininkas toks milžinas.
Netrukus pribėgome kryžkelę.
-Bėk namo ir kviesk pagalbą! - sušukau Ričardui.
-K- ką? Ką čia kalbi?! Tas padaras...
-Jis vysis tik mane! - neleidau jam baigti sakinio, - Daryk kaip sakau! - man taip pasakius, mudu jau buvome kryžkelėje, tad stumtelėjau Kodį į deįinę, o pati nubėgau į kairę- į tą pusę, iš kurios buvome atėję. Ričardas, susvirduliavęs, kelis žingsnius pabėgėjo ir stabtelėjęs jau norėjo vytis mane, bet jam kelią pastojo tas dvigalvis gyvulys. Viena jo galva pasisuko į mane, o kita į mano draugą, kadangi šis parkrito ant užpakalio. Tą akimirką sudvejojau, ar pabaisa tikrai vysis mane, nes viena galvų jau taikėsi kąsti Kodžiui. Visgi tikrasis taikinys buvau aš. Nepaisydama pirmosios galvos spontaniško noro praryti Ričardą, antroji  pasuko visą kūną manęs link.
Nors bėgau kiek tik galėdama greičiau, žvėris sparčiai mane vijosi. Eiti lenktynių su tokiu milžinu tikrai prasta mintis, tačiau neturiu kito pasirinkimo: arba aš, arba Kodis.
Priešais save, už kokių šimto metrų, jau mačiau asfaltą ir juo važiuojančias mašinas. Galvoje teturėjau vieną mintį: reikia perbėgti į kitą gatvės pusę. Kas bus paskui- galvosiu kai perbėgsiu- dabar tam turėjau laiko. Iki Respublikos gatvės buvo likę apie penkiasdešimt metrų, kai pastebėjau šion pusėn iš dešinės atvažiuojant sunkvežimį.,, Niekaip nespėsiu gatvės perbėgt laiku! Mane partrenks! - galvojau, - Bet jei sustosiu, mane pagaus ta dvi galvas turinti pabaisa. ’’ Nusprendžiau rizikuoti ir bėgti per gatvę. Užbėgusi ant šaligatvio, net nestabtelėjusi, rėkdama pasileidau bėgti skersai gatvės. O sunkvežimis jau buvo natoli. Jo vairuotojas man pypseno, bet aš vis tiek bėgau nesustodama. Staiga atsigręžiau atgal- buvau jau kitoje gatvės pusėje, man pavyko! Tačiau pabaisa taip pat neatsiliko. Atsispyrusi nuo šaligatvio kitoje gatvės pusėje šoko į priekį- tiesiai į mane. Suvokiau, kad pabėgti nebespėsiu, tad nusisukdama į kitą pusę atsitūpiau ir apėmiau rankomis galvą. Tik štai sunkvežimis, pairodo, buvo jau čia pat, tad žvėris, galima sakyti, šoko tiesiai jam po ratais. Ir nors vairuotojas dar bandė stabdyti, sunki mašina, lėkdama dideliu greičiu, trenkėsi į gyvūną ir abu nučiuožė asfaltu tolyn. Girdėjosi ausį režiantis stabdomų padangų garsas, pasklido juodi dūmai ir svylančios gumos kvapas. Dauguma automobilių, pamatę savęs link atlekiant tokį nemenką,, tvarinį\\\'\\\', grietai persirikiavo į kitą eismo juostą, tačiau porai pirmųjų ne taip pasisekė- jie susidūrimo neišvengė.
Sunkvežimiui galiausiai sustojus, pabaisa dar šiek tiek iš inercijos pasirideno į priekį, bet galiausiai ir ji sustojo. Tiesa, vis dar gyva, bet su gerokai sutrenktom abiejom galvom. Viskas truko gal kelias sekundes, bet man atrodė daug ilgiau.
Iš lėto atsistojau, vis dar negalėdama patikėti tuo, kas kątik įvyko. Stovėjau kaip apmirusi. Pro šalį ėję žmonės sustojo ir žiūrėjo į neregėtą įvykį. Tik juos labiau domino ne tai, kad aš likau gyva sveika, juos labiau domino pats žvėris. Na suprantama, jik nekasdien tokį reginį pamatai.
Atrodė, kad dvigalvis sunkiai kvėpuoja, tad pamaniusi, jog jis sunkiai sužeistas, įsidrasinau prieiti arčiau. Eidama netoli jo pastebėjau ant asfalto kažką žibant. Priėjusi arčiau pamačiau gulintį trikampio formos žetonėlį. Spalva ir raštas tokie pat kaip ant kitų dviejų iš pabaisų gautų daiktų. Tik ženklas skyrėsi. Atsitūpiau ir paėmiau trikampį į rankas:,, Dabar turiu jau tris, - pagalvojau, - Ir jei neklystu, tai būtent tiek dalių ir sudarė visą kubą! ‘‘
-Atsargiai!
-Saugokis!
-O, Dieve! - staiga išgirdau žmonių šūksnius. Vos pakėlusi akis aukštyn, virš savo galvos išvydau didelę juodą leteną, besileidžiančią žemyn. Staigiai šokau atgal. Letenos nagai perskrodė orą tiesiai man prieš akis ir leisdamiesi vos nekliudė pilvo ir kojų. Pamačiusi, kad smūgio išvengiau, viena žvėries galva- buvui arčiau manęs- iššiepė dantis ir pradėjo urgzti. Kita- darydama tą patį pakilo nuo žemės ir stovėjo stačia it stulpas, žvelgdama į mane piktomis akimis.
Nieko nelaukusi greitai pakilau nuo žemės ir pradėjau bėgti tolyn. Pabaisa taip pat nesnaudė ir puolė mane vytis. Pribėgusi sankryžą pasukau kairėn šiek tiek kirsdama jos kampą. Dar šiek tiek pabėgėjusi užbėgau už kelių daugiabučių namų. Vos tik spėjau pasislėpti, dvigalvis pasirodė ant kelio ir šiek tiek pabėgėjęs stabtelėjo. Sutriko, nes pametė iš akiračio mane. Kiek apsidairęs nužingsniavo pirmyn, dairydamasis į visas puses. Vieni praeiviai nusistebėję reginiu stovėjo vietoje it įkalti, kiti tuo tarpu išsigandę skuodė tolyn. Pro šalį važiavusios mašinos stengėsi aplenkti atsiradusią kliūtį. Kai kurie dar ir pypseno. Tai gyvulį erzino, tad šis ant vienų automobilių tik urzgė, kitiems gerokai aplamdė šonus ir kapotus.
Traukdama orą gilyn į plaučius ir remdamasi nugara į sieną atsitūpiau ant žemės. Kumštyje tebelaikiau suspaudusi naująjį žetoną. Kai atgniaužiau pirštus į trikampį smigo pluoštas žalsvos šviesos. Ji sklido iš mano kuprinės. Prisiminiau, kad šįryt į kuprinę įsimečiau tą kubą, kurį gavau prieš porą dienų. Man išsitraukus jį iš kuprinės žalia šviesa, kaip ir pirmąjį kartą, dingo. Pabandžiau abi dalis sijungti. Po kelių nesėkmingų bandymų, mano nuostabai, abu puikiai tiko! Į džinsų kišenę buvau įsidėjusi ovalųjį žetoną, tad įkišau ranką jo paimti. Tačiau kišenė buvo tuščia. Ir kairė, ir dešinė, ir visos kitos, kiek tik turėjau džinsuose kišenių- visos buvo tuščios!,, Matyt bus iškritęs, kai norėdama išvengti to padaro letenos kritau atbula! ‘‘- pagalvojau. Tik štai čia problema: tam, kad atgaučiau žetoną, man teks grįžti į avarijos vietą.
Galbūt čia kaltas mano smalsumas:,, Kas bus, kai surinksiu visą dėlionę? ‘‘, o gal kvailumas, nes čiupau kuprinę, kubą ir apsidairiusi bėgau link avarijos vietos. Tik šįkart trumpinau kelią bėgdama per savivaldybės kiemą. Žvėris mane pastebėjo ir puolė vytis. Nubėgusi į maždaug tą vietą, kur parkritau, ėmiau dairytis žetono. Mane stebėję žmonės sužiuro man už nugaros- vartydamas medžius mūsų pusėn lėkė dvigalvis. Už poros žingsnių nuo savęs pamačiau ko ieškojau. Pribėgusi bandžiau  ovalųjį žetoną įstatyti į likusią tuščią kubo sieną. Tačiau rankos drebėjo tad niekaip nesugebėjau jo įstatyti tinkamai. O žvėris buvo jau čia pat. Atsispyręs nuo šaligatvio jis pašoko aukštyn ir skriejo stačiai į mane. Aš užsimojau ir trenkiau kimščiu į tą prakeiktą žetoną, kuris vis dar nenorėjo įsistatyti į savo vietą. Ir tai stebėtinai gerai suveikė! Visa dėlionė buvo sudėta ir per kubo sienose esančias rieves,, nutekėjo‘‘ žalsva šviesa. Pabaisos letenoms jau būnant vos per dešimt centietrų nuo mano galvos, pakabukas staiga sušvito baltai ir viską aplinkui (įskaitant ir mane su tuo padaru) nutvieskė akinančiai balta šviesa.
Gal akimirką mane apėmė jausmas, kad skrendu. Aplink tvyrojo vien tyla ir balta erdvė. Bet būtent dėl šių savybių negalėjau nė įsivaizduoti šios vietos mąstų. Nors ta balta šviesa jau nebuvo akinanti, ilgiau išlaikyti atmerktų akių nebegalėjau.




II. Haridadas.

Lyg pro miglą girdėjau kažkieno balsus. Iš pradžių jie man rodėsi neaiškūs ir nesuprantami. Nesupratau nė žodžio. Tačiau netrukus tie balsai ryškėjo, žodžiai tapo suprantamesni. Bandžiau atmerkti akis.
-Neskubėk, - išgirdau kažkieno draugišką balsą kalbinant mane, - pirmos kelionės visada būna sudėtingos. Po jų kurį laiką sunku atsigauti. Bet netrukus viskas susitvarkys, tad kolkas dar pagulėk.
Visgi šiek tiek pramerkti akis įstengiau. Vaizdas liejosi akyse, tačiau, kad ir neryškiai, vis tiek įžiūrėjau tamsų, i štysusį, nelyginant gyvūno siluetą. Aplink jį tvyrojo balta šviesa, nuo kurios man iškart paskaudo akys. Nepažįstamajam dingus išgirdau užsitrenkiant duris. Vokai buvo labai sunkūs tad užsimerkiau.
Valandėlę gulėjau nejudėdama. Nors girdėti galėjau puikiai, be vėjo ošimo negirdėjau nieko. Iš kažkur atsklido gaivus gėlių aromatas. Tačiau niekaip negalėjau prisiminti kokios tai gėlės. Galvoje sukosi gausybė minčių. Tame tarpe ir tai, kas galėjo būti tas, kuris dar neseniai su manimi kalbėjo. Staiga prieš akis atminty iškilo vaizdas, kaip didžiulis juodas dvigalvis žvėris skriejo manęs link, o jo plačiai pražioti nasrai gviešėsi mane praryti. Nuo to baisaus reginio iškart atsimerkiau ir atsisėdau lovoje. Nuo tokių staigių judesių šiek tiek apsvaigo galva. Iš lėto apsidairiau. Buvau kažkokiame šviesiame kambaryje, kuriame vyravo šviesiai rudi ir gelsvi atspalviai. Langai beveik siekė žemę ir lubas, platūs rėmai išraižyti ornamentais. Baldų beveik nebuvo. Gulėjau didelėje lovoje aukštu galvūgaliu ir kojūgaliu su peršviečiamomis užuolaidėlėmis nuo vabzdžių. Tiek galvūgalis, tiek kojūgalis išraižyti ornamentais. Regis, tokiais pačiais kaip ir tie trys langai mano dešinėje.
Išlipau iš lovos ir ant grindų pamačiau padėtą mano kuprinę. Tik dabar patebėjau, kad kumštyje tvirtai suspaudusi tebelaikau kubą.
-Ką tu padarei? - žiūrėdama į jį tyliai paklausiau.
Priešais lovos kojūgalį pamačiau spintelę su veidrodžiu. Priėjusi artyn vos neaiktelėjau: ant kaklo nebebuvo mėlynės, o rankos taip pat sveikut sveikutėlės. Nei žaizdų nuo sudraskymų, nei mėlynių- nieko neliko!
-Tai bent, - pažvelgiau į pakabuką.
Pamaniau, kad bus geriau, jei jį pasikabinsiu po kaklu- kad nepamesčiau. Užsegimo nebuvo, tad nusprendžiau kaip nors surišti abu grandinės galus. Tačiau vos nugaroje priartinau vieną galą prie kito, abu susijugė ir grandinėlė tapo vientisa. Man dar nespėjus nė susigaudyt kaip tai nutiko, pastaroji dar ir sutrumpėjo kone per pus. Dabar kubas kabėjo prie pat mano kaklo. Tik veltui stengiausi pertraukti grandinę- nors plonytė, buvo velniškai stipri ir pertraukt ją buvo aiškiai ne mano jėgoms.
-Na bent jau nepamesiu, - šyptelėjau ir nuėjau pasiimti kuprinės. Vaikščioti buvo šiek tiek sudėtinga, kadangi kojos dar truputį drebėjo.,, Kur aš? „-pagalvojau.
Man priėjus prie pat durų, šios ėmė ir plačiai atsivėrė. Tačiau, nors buvo didelės ir, atrodytų, sunkios, atsidarė labai tyliai. Beveik be garso. Prieš mano akis nusitiesė ilgas ir platus koridorius. Bet vos žengusi žingsnį sustingau vietoje: palei sienas, abiejose koridoriaus pusėse sėdėjo po dešimt tų perkorusių šunų, kurių vienas užpuolė mane praitą pirmadienį. Tik kažkodėl dabar visi ligi vieno atrodė ramūs. Nedrąsiai pradėjau eiti pirmyn. Maždaug ties viduriu vienas iš dešinėje sėdėjusių šunų pasisuko į mane. Visi kiti visą laiką žiūrėjo tiesiai. Aš sustojau ir taip pat pažiūrėjau į mane vis dar stebintį šunį.
-Tavimi dėtas taip į jį nespoksočiau, - kažkur koridoriuje pasigirdo vyriškas balsas. Pasisukau ton pusėn, iš kurios atsklido garsas. Priešais save pamačiau stovint aukštą, baltais ilgais plaukais vyriškį, apsivilkusį juodu, žemę siekiančiu drabužiu baltais apvadais ir sagomis. Tas drabužis šiek tiek priminė chalatą, tik kad be dirželio.
-Bogų šunys, - tęsė jis, - labai ištikimi. Dėl to kam tarnauja gali padaryti bet ką. Nė nemirktelėję galėtų paaukoti net ir savo gyvybę. Kai kuriems iš pirmo žvilgsnio jie gali pasirodyti ramūs ar net mieli. Bet tai tik apgaulė. Iš tiesų jie nuožmūs žvėrys. Tad tavimi dėtas nestovėčiau šalia ir jau tikrai taip nespoksočiau.
-Aš...
-Tu- Maira Hart. Dar kitaip Džei, tiesa?
-Na... Taip, o...
-Hm, - jis šyptelėjo, - Svarstai iš kur aš tai žinau?
-Na sužinoti būtų tikrai ne pro šalį, - šyptelėjau ir aš.
-O aš apie tave viską žinau. Ateik. Šį tą tau parodysiu.
Jis ėmė mane vestis erdviais koridoriais neaišku kur. Man neliko nieko kita kaip tik sekti iš paskos. Vis geriau, nei stovėti ten, kai tie bogų šunys žiūri į tave tokiomis tuščiomis akimis. Net oda šiurpsta.
Platūs koridoriai mane ir žavėjo ir baugino. Vis dar nežinojau kur esu, bet tai ką aplink save mačiau man visai patiko. O pastatas priminė rūmus- visos sienos nukabinėtos kažkokių žmonių paveikslais. Tiesa, į žmones jie tik šiek tiek panašūs. Man jie labiau priminė žmonių ir neaišku kokių gyvūnų hibridus. Tai nuteikė gan nejaukiai, kadangi kai kurie atrodė išties baugiai. Tačiau pačios sienos buvo gražios, su prabangos įspūdžiu: juodos, išmargintos auksiniais ornamentais.
Dar šiek tiek paėjėjus ir pasukus į dešinę pasimatė išėjimas. Koridoriaus gale buvo arka, kurioje ornamentai buvo išpjaustyti, o per ertmes kyšojo vijoklio šakos su lapais ir žiedais. Pastarieji rausvi, primenantys lelijas. Per arką išėjome į balkoną. Man prieš akis atsivėrė nuostabaus grožio peizažas su baltakepurių melsvų kalnų virtinėmis tolumoje, gausybe medžių, kurių daugumos niekada dar nebuvau mačiusi, visur apstu įvairiaspalvių žiedų. Net akys raibo. Apačioje pristatyta šviesiai rudų namukų. Vieni jų buvo mažesni, vienaaukščiai, kiti trijų-keturių aukštų. Bet pastatas, kurio balkone dabar stovėjau, buvo aukščiausias ir, kogero, didžiausias iš visų.
Gatvėse šurmuliavo žmonės ir dar kažkokie gyvūnai, kurių kai kurie buvo aukštesni net už patį žmogų. Vieni gyvūnai buvo labai stambūs, kiti kūdi ir aukšti, netgi ištysę, sakyčiau. Treti arklio dydžio ar šiek tiek mažesni. Na, o kai kurie tokie mažyčiai, kad iš čia vos matėsi minioje. Baltaplaukis priėjo prie manęs ir taip pat per turėklus pažvelgė žemyn. Tada pasisukęs į mane tarė:
-Tai, - mostelėjo ranka į tolį, - Haridadas.
-Ha-ri... - tyliai bandžiau ištarti šios kerinčios vietos pavadinimą. Mintys apie čia laukiančius stebuklus nejučia apėmė mano mintis.
-Beje, mano vardas Grasas, - jis ištiesė man ranką.
-M- malonu, - padaviau jam savają. Kone tą pačią akimirką pro mus kitoje balkono pusėje kažkas prašvilpė it kulka ir nulėkė aukštyn. Aš net krūptelėjau. Grasas persisvėrė per turėklus ir pakėlė galvą aukštyn pažiūrėti, kas čia buvo.
-Rubijau! Kiek kartų sakiau tau šitaip nelakstyti?! Gyventi atsibodo?! - šaukė ant kažko. Tai mane nustebino, kadangi baltaplaukis neatrodė iš tų, kurie greitai susinervintų ar juolab šauktų ant ko nors. Greičiau priešingai. Netgi galėčiau prisiekti, kad galėjau jausti nuo jo sklindančią absoliučią ramybę.
-Atsiprašau. Tai mano jaunėlis brolis. Kartais jis tikra rakštis sėdynėje.
Aš šyptelėjau. Tas, kuris taip staigiai pro mus pralėkė, dabar nusileido iš viršaus.
-Kažką sakei, Grasai? - į mus prakalbo vaikinukas taip pat baltais plaukais, tik žymiai trumpesniais. Abu broliai buvo panašūs (na, turbūt, neveltui broliai). Tačiau labiausiai mane nustebino ne tai, o gyvūnas, ant kurio jaunėlis sėdėjo. Tai buvo paukštis: turėjo porą sparnų, snapą, visas kūnas padengtas ryškiai raudonomis plunksnomis. Tačiau turėjo dvigubą liūto uodegą, lūšies ausis ir keturias žvynais dengtas letenas su trimis pirštais.
Paukštis priekinėmis letenomis užsikabino už balkono turėklų, o užpaklinėmis atsirėmė į sieną po juo.
-Nebūk toks niurzga. Aš tik džiaugiuosi laisve, kurią vis dar turiu, o tu, deja, nebe.
-Tik per tuos savo žaidimus nepamiršk, kad vieną dieną užimsi mano vietą.
Staiga tasai Rubijus pažvelgė į mane.
-O kas ji? Neatrodo, kad būtų iš čia, - jis pasilenkė į priekį ir pradėjo įdėmiai mane nužiūrinėti.
-Džei. Ir nespoksok taip akis įbedęs. Verčiau pasiveikink.
-Taip taip, kuo tu mane laikai, kad nesisveikinčiau, - jis lengvu šuoliu nušoko nuo paukščio pečių ant balkono turėklų. Paėjėjęs jais iki manęs atsitūpė ir ištiesė man ranką:
-Sveika.
Aš stovėjau nejudėdama. Galvojau, kad jis bet kada gali nikristi nuo tų turėklų. Tačiau Rubijui, regis, tai buvo nė motais.
-Labas, - šyptelėjau ir taip pat padaviau jam ranką. Jis plačiai nusišypsojo.
-Ko taip nedrąsiai?
Aš nuleidau akis ir pažvelgiau į jo kojas.
-A, tai? Nesijaudink, nenukrisiu, - vėl išsišiepė.
Na taip, tenka pripažinti, šypseną  turėjo išties žavingą.
-Mudu su Džei turim šį tą aptarti, - Grasas ramiai, bet įsakmiai pažiūrėjo į brolį.
Šis iškart surimtėjo. Pažiūrėjęs į vyresnyjį, po to į mane atsitiesė ir nužingsniavęs turėklais iki savo paukščio sėdosi jam ant pečių.
-Kągi, tuomet iki pasimatymo, Džei. Buvo malonu susipažinti, - nusišypsojo. Aš taip pat šyptelėjau. Rubijus patapšnojo raudonplunksniui per kaklą ir šis, atsispyręs nuo balkono ir porą kar-
tų  mostelėjęs dideliais sparnais nėrė žemyn.
-Eime į mano kabinetą, - po akimirkos tarė Grasas, - Turime pasikalbėti apie kai ką labai svarbaus.
Kambarys buvo erdvus, tamsiai rudų atspalvių. Pro langą, esantį už darbo stalo, skverbėsi blausi šviesa. Tačiau buvo jauku. Palei sienas pristatyta aukštų, per visą sieną nusidriekusių knygų lentynų. Priėjome kiek arčiau stalo.
-Sėskis, - jis mostelėjo ranka ir iš kažkur atskriejo krėslas. Aš į jį atsisėdau ir šis pritraukė mane prie pat stalo. Grasas sėdo priešais mane, dideliame fotelyje aukštu atlošu. Patogiai atsirėmęs į pastarąjį sau prieš akis sunėrė pirštus ir skvarbiu žvilgsniu žvelgė į mane. Man pasidarė nejauku, kadangi temačiau dešinę apšviesto jo veido pusę (kita slėpėsi šešėlyje) ir toje blausioje šviesoje baltaplaukio akys pasirodė netgi šaltos.
-Maira, ar žinai, kodėl tu čia?
-Na...
-Kokia yra tikroji tavo buvimo čia priežastis? - man dar nepabaigus sakinio toliau kalbėjo jis.
Graso balso tonacija tokia rami ir be emocijų. Ir dar tas rimtas žvilgsnis... Man iš tiesų pasidarė baugu ir per nugarą perbėgo šiurpas.
-Iš tiesų tai ne.
-Tu kai ką turi. Kai ką, ką gavai iš mūsų pasaulio. Kubą.
Aš net aiktelėjau. Tą daiktą visai buvau pamiršusi!
-Jis... - čiupau už kaklo, po kuriuo vis dar kabojo pakabukas.
-Ne! - staiga sušuko baltaplaukis, - Nerodyk jo. Haro kubas buvo duotas tau, tad niekas, įsidėmėk, niekas, tik tu gali jį matyti ar juolabiau turėti. Tik tu. Supranti?
-T- taip, - žiūrėjau į vyriškį didelėmis akimis nieko nesuprasdama.
-Aš rimtai! Neduok jo absoliučiai niekam. Tu net nenutuoki, kaip tai svarbu. Kas nors gali paprašyti parodyti. Kad ir trumpam. Jokiu būdu neduok! Laikyk paslėpusi po drabužiais. Tu nė įsivaizduoti negali, kokia milžiniška ir didi galia jame slypi. Haro reikia daugeliui, tačiau turėti gali tik vienas. Dabar ta vienintelė esi tu. Įsidėmėk ir niekada nepamiršk: tol, kol ginsi kubą, kubas gins tave. Kadangi dabar jis priklauso tau, tai jo galia bus tiek didelė, kiek stipri būsi tu pati.
-Aš nesuprantu...
-Supranti, tik dar nenori tuo patikėti. Štai kodėl tu vyksi į kelionę.
-Ką?
-Visgi kubo visą gyvenimą nešioti negalėsi. Galiausiai jo galia tau taps per didelė ir nuo tavęs nebepriklausys. Nebeįstengsi jos suvaldyti. Todėl Harą tau teks kai kur nugabenti. Kelionė bus ilga, pavojinga, bet keliausi ne viena. Po penkių dienų išvyksti. Per tiek laiko surinksiu tau komandą.
-Bet aš...
-Haridade aš viršiausias. Mano sprendimai nesvarstomi.
-Net jei jie nelogiški? - vis dar negalėjau patikėti jo žodžiais.
-Tu vyksti, ir taškas. Rubijus tave šiek tiek supažindins su mūsų pasauliu. Tačiau tai, apie ką kalbėjome, o ypač kubas, turi likti tarp šių keturių sienų. Niekas neturi žinoti, kad tu jį turi. Net Rubijus.
Sėdėjau it apmirusi. Galvoje viskas sukosi, net nesupratau ką dabar turėčiau daryti. Staiga krėslas apsisuko ir nešinas manimi nuskriejo durų link. Sustojo tik prie pat jų. Durims prasivėrus supratau kad turiu išeiti. Taip ir padariau. Vos atsidūriau koridoriuje krėslas kažkur pranyko taip pat staigiai kaip ir atsirado, o durys užsidarė. Atsisėdau ant grindų prie sienos, rankomis apglėbiau kelius ir galvojau ką toliau daryti. Dabar ši vieta man jau nebeatrodė tokia puiki kaip pirma. I šgirdusi kažką ateinant pasukau galvą dešinėn ir pamačiau manęs link atskubant Rubijų.,, Taip greit pakvietė? ‘‘- nustebau. Tikrai nesitikėjau, kad jis taip greitai čia atlėks. Priėjęs prie manęs sustojo ir draugiškai pažiūrėjo.
-Nori pasivaikščioti?
Išėjus į lauką mus pasitiko šiltas vakaro oras. Pūstelėjo vėjas atnešdamas įvairiausius šio krašto kvapus. Vieni buvo saldūs, kiti gaivūs, treti kiek aštroki. Na, o dar kitų tiesiog negaliu apibūdinti. Jie man dar nauji. Ėmiau dairytis aplinkui. Gatvėje buvo daug žmonių- jei juos taip galima pavadinti, - kitokių padarų. Besidairydama pažvelgiau į priešais mane stovinčio Rubijaus akis. Pastarasis žiūrėjo į mane lyg ko nesuprasdamas. Aš net sutrikau:,, Nejaugi vėl kažką netaip padariau? ‘‘.
-Matyti, kad tu ne iš šio pasaulio, - po valandžiukės tarė jis, - Nesijaudink, pabūsi čia šiek tiek, apsiprasi.
-Aš...
Sustojau. Po pokalbio su Grasu jau nebežinau ką galiu sakyti, o ko ne. Tad nusprendžiau, jog bus geriausia jei tylėsiu.
-Tu... -klausiamai pažiūrėjo į mane.
-Ne, nieko, - šyptelėjusi nuleidau akis, - Turbūt iš tiesų nespėjau dar apsiprasti. Viskas taip... nauja.
-Niekis, - nusišypsojo, - priprasi. Na? Eime?
-Kur?
-Kai ką tau parodysiu.
Rubijus paėmė mane už rankos ir nusivedė per minią. Eidama jam iš paskos tiesiog negalėjau atitraukti akių nuo praeivių. Viskas buvo taip nerealu. Keisti žmonės ir gyvūnai ėjo gatve kartu tai kažką nešdami, tai linksmai šnekučiuodamiesi, tai lošdami kažką azartiško prie kokio nors namo sienos... Pažvelgusi tiesiai pamačiau mūsų pusėn ateinant aukštą, išstypusį padarą ilgomis plonomis kojomis bei kaklu. Rubijus irgi jį matė, bet nė nestabtelėjęs ėjo į priekį, tiesiai į tą gyvūną, lėtai žengiantį pirmyn. Būnant nebetoli jo pakėliau akis į viršų. Tačiau to padaro galva buvo taip aukštai iškelta, kad pamatyti iš čia buvo beviltiška. Juolab, kad kaklas buvo šiek tiek lenktas. Pažvelgiau tiesiai ir iš nuostabos išsižiojau negalėdama pratarti nė žodžio. Mudu lindome po tuo padaru! Nors pastarasis ėjo lėtai, žingsniai buvo dideli, jo ilgos priekinės kojos praskriejo pro pat mane viena po kitos. Dar kartą pažiūrėjau aukštyn- buvome tiesiai po to milžino pilvu. Vien pagalvojus apie jo ir mano dydžių skirtumus ir, kad dabar esu tokio giganto papilvėje, man kone apmirė širdis. Vėl pažvelgiau į savo vedlį- jis ėjo tiesiai net neatsigręždamas ir, regis, visai nesijaudindamas dėl to, kur dabar abu esam. Viena po kitos praskriejo užpakalinės kojos, priešais pasimatė uodega. Pastaroji buvo ilga, į galą siaurėjanti, lenkta. Mosavo į kairę ir dešinę.
-Pasilenk! - šūktelėjo man Rubijus. Aš iškart pasilenkiau ir antra ranka įsikibau į jo ranką. Didžiulė uodega prašvilpė man tiesiai virš galvos. Po to dar kartą grįždama atgal. Tada pasukome į dešinę, į siaurą gatvelę, kurioje beveik nebuvo praeivių.
-Kas ten buvo? - vis dar negalėdama atgauti kvapo paklausiau.
-Kalbi apie tą, po kuriuo praėjom?
-Taip.
-Zufas. Gan draugiškas. Tiesa, geriau nepykdyti. Nors labai aukšti ir juda lėtai, yra labai stiprūs. Kadangi turi ilgą kaklą, galvą visada laiko iškėlę. Priešingu atveju- kaklas neišlaikytų ir lūžtų. Užtat uodegos geriau pasisaugoti. Jei užtvos tai bus paskutinis įvykis tavo gyvenime. Na štai, atėjome, - jis nusivedė mane į kažkokį namą. Paėjėjus trumpu koridoriuku atsidūrėm erdvioje ir šviesioje salėje. Prie sienos kiek toliau snaudė pririštas tas pats raudonų plunksnų paukštis, kuriuo Rubijus šiandien skraidė. Priėjome arčiau. Gyvūnas išgirdęs žingsnius pramerkė akis ir pakėlė galvą. Pamatęs šeimininką nudžiugo ir pradėjo vizginti savo dvišakę uodegą.
-Gera mergytė, šaunuolė, - vaikišku balsu kalbino augintinę ir rankomis šiaušė jai plunksnas. Ši žaismingai grybštelėjo Rubijui už plaukų.
-Eikš, paglostyk.
-Kad gal...
-Nagi, nebijok, ji draugiška. Nesikandžioja. Ir nesikapoja.
-Na... - šyptelėjau, - Jei jau sakai...
Priėjau artyn ir ranka perbraukiau per ryškias ir švelnias plunksnas. Ji, pajutusi, kad aš nusiteikusi draugiškai, lyžtelėjo man veidą. Liežuvis kuteno, tad pradėjau juoktis. Rubijus taip pat nusijuokė.
-Regis, tu jai patinki. Nori paskraidyti?
-Paskraidyti?
-Mhm. Patiks, pamatysi. Galiu lažintis, kad dar neteko taip skristi, - jis šelmišku žvilgsniu pažiūrėjo į mane. Dar nespėjus atsakyti, nuo getimos sienos nukabinęs balną ir pavadį pradėjo balnoti paukštę.
-Nepamenu, kad šiandien būtum skraidęs su balnu.
-Kai skraidau vienas niekada jos nebalnoju.
-O jei nukrisi?
-Nenukrisiu. O net jei taip ir nutiktų, ji mane pagautų daug greičiau, nei spėčiau pasiekti žemę. Be to su Daila skraidau dar nuo tada, kai pats buvau dar visai mažas, o ji tik ką išmokusi pakilti nuo žemės.
-Daila?
-Toks jos vardas.
-Turbūt esat neišskiriami.
-Galima ir taip pasakyti, - jis šyptelėjo, - Na štai. Pasiruošus? Daiktus gali palikti čia.
Nusiėmiau kuprinę nuo peties ir padėjau ant žemės, prie pat sienos. Rubijus jau sėdėjo balne palikęs tuščią vietą priekyje. Man priėjus ištiesė ranką ir padėjo užlipti.
-Stipriai laikykis už balno rankenos.
Aš taip ir padariau. Žvelgiant į prišais mane esantį Dailos kaklą ir pakaušį širdis iš jaudulio ėmė sparčiau plakti.
-Pirmyn! - jis paragino paukštę ir ši greitai atsistojusi apsisuko. Pasileido bėgti į kažkokį tunelį, kuris gan staigiai kilo aukštyn.
-Būk pasilenkusi, kad galva netrenktum į lubas!
Atrodė, kad Daila tuo tuneliu lėkė kaip vėjas. Priekyje pasimatė šviesa, kuri greitai artėjo, apėmė viską aplinkui ir jau galėjau įžiūrėti tolumoje žydrą dandgų. Paukštė nuo kažko atsispyrė ir mes iškart atsidūrėm lauke. Vėjas kedeno šviesius mano plaukus ir pasaulis tarsi liovėsi egzistavęs. Staiga pradėjom stačia galva leistis žemyn. Ir nors žemė sparčiai artėjo, baimės nejaučiau. Netrukus išsiskleidė sparnai ir jų raudonos plunksnos sutvisko besileidžiančioje saulėje. Pora mostų ir jau kilome aukštyn.
Skridome virš miesto. Apačioje visi atrodė labai maži. Na gal išskyrus zufus. Tie kaip kokie gyvi bokštai, lėtai žengiantys per tirštą minią, buvo matyti iš toli. Ir vistik Rubijus buvo teisus. Skristi ant Dailos- nuostabus jausmas. Prieš akis atsivėrė kone viso šio krašto panorama. Praskridus miestą atsidūrėme virš beribių pievų. Kairėje driekėsi tamsus miškas, kurio galo taip pat nesimatė.
-Ištiesk rankas, - tylus jo balsas pašnibždėjo man į kairę ausį.
-Rankas?
-Mhm, - Rubijus paėmė mano rankas ir ištiesė į abi šalis. Iš pradžių man buvo baisoka taip skristi, už nieko nesilaikant, tačiau jau netrukus tapo ramiau, kadangi žinojau, jog jis manęs tikrai nepaleis.
-Žiūrėk tiesiai, - vėl pašnibždėjo į ausį.
Iš tiesų. Žiūrint į priekį nesimatė Dailos, o dėl ištiestų rankų atrodė, kad skrendu pati. Nejučiomis nusišypsojau ir giliai įkvėpiau. Čia net oras atrodė kitoks- tyras, gaivus. Skrendant virš plataus ežero paukštė nusileido iki vandens ir letenomis braukė per paviršių. Tykštantys į visas puses purslai tartum deimantai žėrėjo saulėje.
-Matai, sakiau kad patiks.
-Hm, - šyptelėjau, - Ir tau visada taip?
-Na paprastai skraidau ektremaliau. Todėl visada gaunu velnių nuo Graso. Bet dabar negaliu.
-Kodėl?
-Akivaizdu. Dabar su manimi esi tu. Ir spėju, kad esi nepratusi prie šito. Negaliu rizikuoti dar ir tavo gyvybe.
-Mano? - šyptelėjusi pažvelgiau į Rubijų.
-Na... -sutriko, - Bet kieno gyvybe, Šiuo atveju- tavo.
-O tu pabandyk.
-Ką?
-Parodyk kaip skraidai tu.
-Bet...
-Aš nenukrisiu.
Jis žiūrėjo į mane nustebęs. Matyt, vis dar negalėdamas patikėi tuo, ką ką tik pasakiau. Tiesą sakant, aš ir pati tuo nelabai galėjau patikėti. Bet jaučiau, kad šiuo metu man to skrydžio labai reikėjo. Net nežinau tiksliai
kodėl.
-Tačiau jei jausi, kad slysti ar nebegali išsilaikyti- šauk, Gerai?
-Gerai.
-Tuomet mums teks susikeisti vietomis.
Jis atsistojo ir žengė žingsnį atgal. Tai darė taip lengvai, tarsi mes ne skristume, o būtume ant žemės. Aš atsargiai persėdau į galinę sėdynę. Rubijus taip pat greitai ir lengvai kaip ir pirma apėjo mane ir klestelėjo į pirmąją vietą.
-Apkabink mane per liemenį ir stipriai laikykis.
Man vos spėjus tai padaryti Daila ėmė tankiai mosuoti sparnais, mes skridome vis greičiau ir greičiau. Staiga ji nėrė stačia galva žemyn. Žemė sparčiai artėjo. Likus gal dešimčiai metrų paukštis pakėlė galvą ir dabar skridome pažeme. Dideliu greičiu lėkėme pamiške. Kažkur pasimatė nedidelė properša ir raudonplunksnė nėrė medžių tankmėn. Skrido vertikaliai, zigzagais, kad nekliudytų nė vieno kely pasitaikiusio plačiakamienio. Šiek tiek taip paskraidžiusi pakilo aukštyn ir virš miško padariusi atbulinį salto gryžo atgal. Dabar skrisdama vertikaliai kaitaliojo puses: tai dešinysis sparnas nukreiptas į žemę, tai kairysis. Šiuo metu man iš tiesų pasidarė sunkoka išsilaikyti, tačiau užsispyriau, kad nieku gyvu nepasiduosiu.
Netrukus medžiai baigėsi ir po mumis pamačiau esant gilų tarpeklį. Kitoje jo pusėje nešinas tūkstančiais tonų vandens ir lydimas didžiulio gausmo žemyn krito platus krioklys. Apačioje driekėsi rūkas, tad nesimatė kur vanduo pradingsta. Staiga paukštė prispaudė sparnus prie šonų ir it kulka nėrė žemyn. Lyg to dar būtų maža, ėmė suktis it vijurkas apie savo ašį. Jutau kaip pradedu slysti, o išsilaikyti nebepadeda net stipriausias ryžtas. Išsigandau, kad nugarmėsiu žemyn, o per tą rūką ir krintančio vandens keliamą triukšmą manęs niekas nesuras. Tuo tarpu Daila žemyn krito vis greičiau ir greičiau.
-Užteks! - sušukau kiek tik galėdama garsiau. Sparnai akimirksniu išsiskleidė, liovėmės suktis ir dabar skridome pačiu rūko paviršiumi. Čia jis buvo toks tirštas, kad nors saujom semk. Netrukus ir greitis sulėtėjo. Žiūrėjau į tuos vandens garų debesis ir bandžiau atgauti kvapą. Visai pamiršau kaip stipriai dabar apkabinusi laikiau Rubijų.
-Galiu tave tik pasveikinti, - su nuostaba ir kaži kokiu pasitenkinimu žvelgė į mane, - Dar niekas nėra taip ilgai išsilaikęs ant Dailos skrisdamas pirmąjį kartą.
-Hm, - šyptelėjau, - Tikrai?
-Žinoma. Nustebinai. Tikrai nesitikėjau, kad tokia kaip tu atsilaikys tiek ilgai. Gal jau skrendam namo? Saulė beveik nusileido.
-Taip.
Pašėrę paukštę palikome ją jos namelyje, o patys gryžome į rūmus. Čia jau buvo vakarienės metas, tad nuėjome pavalgyti. Valgomasis buvo didelė salė, kurios viduriu driekėsi ilgas ir platus stalas. Vakarieniauti susirinko visa šeimyna. Net neįsivaizdvau, kad čia gali būti tiek daug žmonių. Po sočios vakarienės visi nuėjo miegoti. Man buvo paskirtas taspats kambarys, kuriame šiandien nubudau. Tik dabar jame buvo daugiau baldų- atsirado kelios kėdės, stalas ir spinta. O pastaroji buvo netuščia- atkeliavo čia su nemažu garderobu. Stiklinės durys į balkoną buvo palktos praviros, tad išėjau pakvėpuoti grynu oru. Pažvelgiau į tolį, po to į mėnesieną. Tik čia mėnulis buvo ne baltas ar pilkšvas, kaip pas mus, o kažkoks žalias. Žiūrėdama į jį prisiminiau visus šios dienos įvykius. Vis dar negalėjau patikėti, kad esu čia, toli nuo namų, šalyje vadinamoje Haridadu.