Nakties – nesuskaičiuotos sekundės

Nudriskęs dienos voratinklis baigia ištirpti šaltame rūke. Vorai beviltiškai lopo išsigandusias skyles, klijuoja drėgmės prisisunkusį šviesų tinklą prie mirusio vijoklio. Krentanti mėnulio šviesa nebežaidžia verpsto gijomis, tik dar sunkiau smelkiasi į silpnutį voratinklį. Sprogęs nakties švyturys nedrąsiai įkvepia vėsos ir dreba žvaigždėse išpiltas šaltos rasos. Nakty išsirpsta nepasveriamas sunkumas, užguldamas kiekvieną žolės stiebą, medžio lapą, atvirą ir uždarą langą, atmerktą ir užmerktą žvilgsnį. Sutemsta nerūpestingos spalvos ir juoda-balta meldžia meilės, supančiotos paslaptingame šešėly. Ir pinasi rakos su rankom, pirštai su pirštais... Juoda su balta...
Pakampiais blaškosi sukaitusi vėsa..
Sekundės virsta dulkėmis ant laiko tako..

..Rytuose pabunda voras. Tarp milijonų tylių ano vakaro ašarų jis užmezga auksinio šilko pradžią. Išblyškęs mėnulis nyksta netikėtai palengvėjusioje naktyje. O gal jo net nebuvo...