13 dalis (Rytas)

O rytas tikrai buvo gražus. Vakarykštės audros rodos kaip nebūta. Dirva, išdžiovinta vasaros karščių, per naktį sugėrė beveik visą vakar dangaus žemei dovanotą vandenį. Tik kur ne kur vis dar telkšojo balutės.
  Atrakinęs daržinę, ką šį kartą padaryti sekėsi daug greičiau, neskubėjau išvaryti mašinos, pirma apsidairiau. Juk vakar skubėjau, o ir šviesu nebuvo. Taigi, žvalgiausi, bandydamas po dulkių  ir voratinklių sluoksniu surasti man prisireiksiančių instrumentų kontūrus. Tikrai, čia senokai niekas nešeimininkavo. Virš ilgo senovinio varstoto, ant medinės daržinės sienos, kaip kokios relikvijos, niekieno neliestos po šeimininko mirties, kabėjo įvairiausi staliaus darbo įrankiai. O ant paties varstoto ir jo viduje visur buvo prikrauta visokiausių medinių ir metalinių dėžių dėželių su visokiausio dydžio vinimis, varžtais ir kitokiais amžiaus mačiusiais gelžgaliais. Daržinės gale pamačiau nemažas medines kopėčias, atremtas į sieną. Tad nieko nelaukdamas stvėriau jas ir šiaip ne taip nutįsiau į lauką, pasigailėjęs, kad pirma neišvariau iš daržinės mašinos.
  Sustojęs viduryje kiemo žiūrėjau į namą, bandydamas atrinkti kurioje pusėje yra skylė. Atsiminiau, kad į stogą remiasi obelis, tad nešinas sunkiomis kopėčiomis nuslinkau į sodo pusę, nes kitapus namo medžių arti nebuvo. Susiradau tą, ant stogo užvirtusią obelį, pasistačiau kopėčias ir užlipau aukštyn apžiūrėti savo busimo darbelio. Šiferis buvo senas, tad nieko keisto, kad sulūžo, pasidavė į jį įsirėmusiai obels šakai. Tebekabėdamas ant stogo krašto nusiskyniau ant tos pačios šakos kabėjusį obuolį, atsikandau. Nuo rūgšties net žandus sutraukė, kaip, kad vaikystėje, kai iš kaimynų sodo prisiplėšdavome ir griauždavome neprinokusius žaliūkus.
  - Šitie žieminiai, neskanūs dar, neprinokę, - išgirdau balsą iš apačios. Užvertusi galvą į mane žiūrėjo Violeta.
Vaizdelis buvo neblogas, čia, iš aukštai. Žvilgsnis taip ir slydo į jos palaidinės iškirptę, lyg magnetas patraukusią mano žvilgsnį.
  - Tikrai, - pasakiau numesdamas prakąstą obuolį į sodo gilumą.
  - Na, o kaip stogas, ar galėsite sulopyti? – paklausė žiūrėdama į mane prisimerkusi.
  - Norint, viską galima padaryti, - pasakiau nelipdamas žemyn ir vis žvilgčiodamas į pro iškirptę matomus apvalumus. – Gražus čia vaizdas iš viršaus atsiveria, - pasakiau nesusilaikęs, bet čia pat suskubau pridurti, - Gamta graži, - bandydamas tai patvirtinti žvilgsniu nukeliavau link horizonto ir atgal.
  Nuo pusryčių užsilikusio pykčio jos veide nebuvo. Sakytum, visai kita moteris. Matyt, išeidama iš namų, uždarydama duris viduje paliko savo blogą rytinę nuotaiką. Dabar ji į mane žvelgė su šypsena. Tuo pačiu jai atsakiau ir aš.
  - Niekaip negaliu jūsų perprasti. Jūs visada toks išsišiepęs ir laimingas, ar tik tada, kada jums tai naudinga? – išgirdau visai nelauktą klausimą.
  - Tik tada, kada man gera ir esu laimingas, - pasakiau per daug negalvodamas.
  - Tai atsakykit man, nesuprantančiai, kas jums, ten sėdinčiam ant  stogo atbrailos, atsitiko gero ar nuo ko jūs dabar esate laimingas, - paklausė ji kiek pašiepiančiai.
  Demonstratyviai įkvėpiau pilnus plaučius oro net užsimerkdamas.
  - Gaivus tyras oras. Smegenys gauna tiek deguonies, tad kur čia nesijausi laimingas. Bet gera man ne vien tik nuo to. Akys atsigauna besigėrėdamos natūralia gamta. Kur šia nebus gera, - baigiau sakyti atvirai spoksodamas į Violetos krūtinę, iš viršaus gerai matomą pro atvirą vasariškos palaidinės iškirptę.
  - Jūs nepataisomas mergišius, - raustelėjusi, kaip kokia nekalta mergaitė, ji dešine, sveika, ranka prisidengė krūtinę, lyg būtų pajutusi mano žvilgsnio prisilietimą. – Lipkite geriau žemyn, kol akys dar neišniro. Reikia į mokyklą važiuoti.
  - Klausau ir vykdau, mano šeimininke, - pasakiau jau sliuogdamas kopėčiomis žemyn.

  Mokykla buvo kažkokiame mažame miestelyje, esančiame gal už kokių šešių kilometrų nuo namų. Sustojome aikštėje, priešais pagrindinį įėjimą į mokyklą. Galbūt tai buvo vienintelis čia esantis mūrinis administracinis pastatas, neskaitant kaimo parduotuvėlės, užsilikusios čia dar nuo tarybinių laikų.
  Pasakiusi, kad greitai grįš, Violeta nukaukšėjo mokyklos durų link vedančiu šaligatviu. Palydėjau ją, žvilgsniu glostydamas tamsius, ant pečių krentančius plaukus, kuriuos einant lengvai kedeno vėjas, mintimis apkabindamas jos liekną liemenį, išryškintą prigludusios palaidinės ir kaip tas besiplaikstantis sijonas savo svajonėmis apsivydamas jos ilgas kojas. Šiandiena ji buvo apsirengusi baltai, nežinau ar taip ji visada mėgdavo rengtis ar tik šiandien, eidama į mokyklą pasipuošė.
  Tokiuose miesteliuose tikriausiai visi vieni kitus pažįsta. Tad nereikia stebėtis, kad neliko nepastebėtas nepažįstamasis, vairuojantis vietinės netekėjusios mokytojos automobilį. Smalsių žvilgsnių netrūko. Sėdėjau mašinoje, klausiausi radijo ir žiūrėjau į keletą vyrukų besibūriuojančių šalia parduotuvės, garsiai šnekančių, karts nuo karto pasimojuojančių rankomis ir  vis užsiverčiančių rudus bambalius, kad įpiltų į save rytinę alaus dozę. Veidai išdavė, kad taip, ko gero, prasideda kiekviena jų diena. Tokių žmonių buvau matęs ir anksčiau, bet kažkodėl tik dabar realiai suvokiau jų gyvenimo beprasmybę. Nesiruošiau jų nei teisti, nei mokyti, bet žinojau vieną, darysiu viską, kad pasiekčiau sau užsibrėžtą tikslą. Būsiu savanaudis, pasinaudodamas Violeta atsistosiu ant kojų ir pradėsiu naują gyvenimą, tokį apie kokį kažkada svajojau.
  Pro šalį praėjo kelios nenusakomo amžiaus kaimo moterėlės. Jau tokios smalsios, kad besižvalgydamos į mano puse galėjo ir sprandus nusisukti. Kažką šnypšdamos tarpusavyje tos vietinės pliatkų ir gandų nešiotojos suvirto į kaimo parduotuvėlę, pro kurios langus galėjo toliau stebėti naująjį mokytojos „kavalierių“.
  Praėjo koks pusvalandis, o Violeta vis dar nesirodė. Nuobodžiavau. Visa laimė, kad saulė stipriai nekepino, tad klausiausi radijo ir kantriai laukiau, kol netikėtai suskambo telefonas. Mano telefonas. Susierzinau, kas gi, po velnių, man dar gali skambinti, juk numeris tai naujas.
  - Alio, - atsiliepiau, nieko gero nesitikėdamas.
  - Valentai, čia Violeta, - jos balsas skambėjo  oficialiai, - gal galėtumėte ateiti į mokytojų kambarį. Aš jūsų lauksiu.
  - Gerai, tuojau ateisiu, - pasakiau atsipūsdamas, supratęs, kad tai tik Violeta.
  Apsidžiaugiau, kad gavau progą prasivaikščioti, nes jau buvo pabodę nieko neveikiant sėdėti mašinoje. Bet galvoje, kaip koks įkyrus praeities kirminas, vis dar kirbėjo su skambučiu užgimęs nerimas.