žieminė

Snaigės tartum kybo ore ir juda tik tuomet, kai jas sujudina praeiviai. Asfaltuoti keliai, daugiaaukščiai, autobusai, mašinos ir parduotuvių iškabos yra tikriausi antikūniai žiemos pasakos paveiksle. Praeviai tiesiog skrenda gatvėmis: vieniem šalta, kiti ant pečių neša rūpesčius ir skuba jų atsikratyti, treti bijo pražiopsoti serialą... o jis lėtai eina per perėję, galva nuleista žemyn, ir aš tarsi jaučiu kiekvieną jo sielos virpesį, sugaudau visus žvilgsnius ir mirksnius, susigūžimus ir atsitiesimus. Jis ne vienas – jį lydi du jo karžygiai ledo žemėj. Kad jie kartu matosi iš eisenos ir beribio liūdesio, sklindančio iš kiekvieno. Bet tematau tik jį, ir visi kada matyti saulėlydžiai ir saulėtekiai nublanksta, Notradamo katedra susilygina su bakūže samanota, didžiųjų Vienos klasikų muzika atrodo tinkamiausia tik pigiam barui.. nes, o Dieve, nieko gražesnio dar nemačiau! Visas pasaulis sutilpo į jį per tas kelias akimirkas. Mano pasaulis. Šimtąjį kartą. Ir pravirkstu iš tos tyro grožio ir žieminės melancholijos simbiozės. Bet man ramu ir gera – jis juk mano, o aš, kaskart įsimylinti jį, priklausau jo malonei.
Snaigės tartum kybo ore ir juda tik tuomet, kai jas sujudina praeiviai. Snaigės skyrėsi jam iš kelio, o jis ėjo gilyn į mane.