fototu

Visi tie, kad dar kabo ant mano sienų,
jau seniai seniai sapnuos teprabyla.


Nuotraukose švytinčios akys
tampa šaltais objektyvais,
kitus negailestingai sugaunančiais,
įvertinančiais ir be nuosprendžio nuteisiančiais,
celofaninėm albumo grotom įkalinančiais.
Tu – tik dažai ant foto popieriaus.
Tik dailus paveikslėlis tapetų dėmei pridengti.
Vinukai, varžtukai, klijai – ištraukti, atsukioti, nukrapštyti.
Dabar tik aštrus mano pyktis prie sienos tave prismeigęs laiko.
Tu tik taikinys mano vyzdžių dartams,
mano riksmų kalavijams.
Tik juodulys kambario sienoje, nagu vis raižomas,
bet nenutrinamas.
Ir tik kartais
noris galvą prie sienos priglausti
ir kamputį tavo atvaizdo lyžtelt.