ilgesingai.

Užkriokiau visu balsu.
Aš svajotoja.
Ta, kuri žengia basomis per rudenines balutes, nesibaimindama vandens vėsos. Ta, kuriai nereikia muzikos grotuvo, nes prancūzų -Non, Je ne regrette rien- groja šlamantys medžių lapai.
Naivi mergiotė tikinti pasaka.
Žaluma mane žavi. Ramina sielą ir pripildo ją jaukumo. Ir visai jau nebesvarbu, kad už šią akimirką aš sumokėsiu smarkiai. Nereikia man nieko daugiau. Tik žydro Dangaus, kuriame matau Tavas akis. <o kas Tu? >
Aš šiandien niekur neskubėsiu.
Šią dieną aš plauksiu ta tėkme, kurias kiekvienas iš Jūsų papildot mano gyvenimo upę. Aš suspėsiu. Tik dėl Jūsų.
Nes Jūs - tai maži boružiukai ropojantys mano širdimi. Kiekvienas su skirtingu taškelių skaičiumi - kiekvienas kitoks.
Juk tai mano žvaigždėta vasaros naktis, pagardinta jazminų ir kokosų aromatu. Kartais, mano mielieji, apsigaubiate tamsiu skausmo ir abejingumo šydu, o kartais spinduliuojate visu savo žavumu.
Jūs - mano raudonas vynas ir aistringos prancūziškos muzikos skambesys. Tas svaiginantis jausmas, kurio niekad nebūna gana.