Žengiau per jūrą ramunių, išlindusių Tau iš gerklės,
Laisčiau Tau plaukus.. Gal greičiau suvešės?
O Tu, su ilgakojėm blakstienom lietų darei!
Mirkt, ir įpleši vieną.. Kitą..
Ir taip 'Kapt Kapt', lašai pažemėn.
Aš bėgau (kaip per pusnį) per Tavo bambą, pečius,
Aš bėgau, nes paskui mane švilpė medus..
Pabėgus nuo visko, šiltai užmigau,
Parimus ant Tavo.. alkūnių tylos..
Karštai alsavai, kaip naktis Tu žerėjai,
Ir marmeliadu tepliojai ausis..
Lipai Tu į kalną, o aš tik mezgiau..
Mezgiau kojinę, kad nesušaltų Tavoji širdis.
Barsčiau viską lelijom ir žiedų dulkėm lipniom,
Kad sušvistų viskas bitutėm mažom..
Atėjo štai rytas, Tu pabudai,
O aš išgaravau medžių aistroj..
JUODAS NORAS. O gal juodasis? Ne - juodas, juodas... Jeigu tai užmanymas ironškas, tai galima teigiamai vertinti, jeigu ne, tai nežinau... Pirmą eilėraštį aš tik skaitau ir priprasti prie manieros nespėjau. Pamatysim toliau.