Žodžiai ir muzika, ir... (4 dalis)

Kaip pamatyti pranešimą ir nenusižudyti?
Robertas susinervinęs kimšo kibiną po kibino, užsigerdamas kava.
Kas be ko – Rildrijos nuorodą tiesiog REIKĖJO atverti. Mergina turėjo kenksmingą įprotį netrukus sunaikinti pėdsakus. Greičiausiai paskaičiavo – arba jis perskaito, arba jis patvirtina, kad yra sumautas mentas. Abu variantai vienodai nemalonūs...
Spustelėjęs nuorodą, jis skubiai paslėpė atsivėrusį langą įrankių juostoje. Tekstas jo kompiuteryje – vadinasi, Rildrijos planas sunaikinti pėdsakus nebeišdegs. Jis turi jos „pirštų antspaudus“.
Tačiau ką daryti toliau?
Rildrijos „arkliukas“ – tekstas. Tekstas sudarytas iš raidžių. Be to, tekstą galima laisvai kopijuoti, dauginti. Ką dar galima padaryti su tekstu?..
Robertas metė nebaigtą kibiną ir palinko prie klaviatūros. Jis atsargiai nukopijavo Rildrijos pranešimą, stengdamasis į jį nežiūrėti  ir permetė į patogesnę programą.
Jeigu egzistuoja žudantis tekstas, vadinasi, jis turėtų būti veiksnus tik tam tikra tvarka išdėsčius simbolius. Tačiau kas nutiks, jeigu visas „A“ raides tekste pakeisime raidėmis „X“? O visas „i“ raides – į „W“? Tai dažniausiai pasitaikantys abėcėlės simboliai – pagrindinis kliuvinys bet kokiam koduotam šifrui.
Programa tik sykį mirktelėjo – ir Robertas lengviau atsiduso. Visas Rildrijos kodas ką tik virto nesuprantama abrakadabra.
Jis neapsiriko – tekstas iš tiesų buvo padalintas į lygias, didesnių ir mažesnių simbolių pastraipas. X ir W raidžių po pakeitimo  buvo visur, vos ne kiekviename žodyje.
- Įkliuvai, brangioji, - džiūgavo Robertas, grįždamas prie maisto.
Ištrynęs mažesniųjų simbolių grupes, jis vėl pakartojo raidžių keitimo fokusą – šį kartą atvirkščiai.
Tekstas įgavo prasmę.

Tai buvo pasakojimas apie vienišą moterį, laimėjusią loterijoje kelis milijonus. Užuot pavertusi savo gyvenimą bent kiek labiau pakenčiamu, ji ėmė švaistyti  pinigus į visas puses, pildydama savo kasdienybę menkniekiais, alkoholiu ir narkotikais. Kasdienė rutina virto į skausmingą paiešką didesniojo „aš“, turinčio glūdėti kažkur giliai viduje.
Tarsi norėtų tai pamatyti akimis, ji  lankydavosi keisčiausių dailininkų studijose, kur mokėdavo milžiniškus pinigus už didžiulius, detalius paveikslus, kuriuose ji pati būdavo tapoma vėl ir vėl – lyg vieno atvaizdo būtų negana. Molė Pai – taip ji save vadino.

Kūrinys, arba tiksliau – jo dalis ir užsibaigė vienoje iš studijų, kur apsvaigusi nuo narkotikų keistuolė išsirengė prieš dailininką.
Robertas susimąstęs atsilošė ir pažvelgė į lubas. Kūrinys, nors ir buvo parašytas sklandžiai bei išmoningai, jam nepatiko. Molė Pai reikalavo sau gailesčio, o jam dabar nesinorėjo nieko gailėtis. Be to, ką Rildrija norėjo jam parodyti, pasakodama tokią istoriją? Ar jis pats turėjo persisemti Molės neviltimi ir galop persipjauti gerklę?

Rošekas, 2031. 06. 20 – 20: 15
Molė Pai tiesiog žudanti. Nesupyk, bet kūrinys ne mano skonio. Per daug mazochizmo.

Atsakymo ilgai laukti neteko.

---

- Tu arba beprotis, arba aš tave pervertinau, Rošekai, - sumurmėjo Adrija, skaitydama pranešimą.
Kūrinį, žinoma, jau buvo pašalinusi. Nesinorėjo į žaidimą įtraukti pašalinių. Jų ir taip galėjo pakliūti atsitiktinai. Kas žino – gal dar koks smalsuolis paslapčia seka ją, vis tikrindamas dienoraštį? Tokiu atveju dabar jis nuoširdžiai liūdi dėl vargšelės Molės. Nieko – išgyvens. Visgi šis tekstas nebuvo mirtinas.
Mentas  atsakymą atsiuntė per keturiasdešimt minučių. Tiek vidutiniškai užtenka perskaityti jos aštuonis puslapius ir apmąstyti Molės Pai liūdną likimą.
Tačiau Robertas – Rošekas nutylėjo apie vizijas. Gal jis jų nepatyrė? Sunkiai tikėtina. Nebent jis kinas, o gal arabas – tokiu atveju galima būtų viską paaiškinti pripratimu prie kitokio raidyno. Jo pasąmonė tiesiog per silpnai interpretuoja lotyniškos abėcėlės garsus.
Arba (kas labiau tikėtina) jis tiesiog nesusiejo vizijų su tekstu. Gal jis prie kompiuterio sėdi apsirūkęs?..
Arba jis tyčia jai neužsimena apie vizijas. Ką TAI galėtų reikšti?
Mergina graudžiai šyptelėjo pati sau  – nieko kita nebeliko, tik provokuoti Rošeką.

Rildrija, 2031. 06. 20 – 20: 17
Tikėjausi kiek kitokio efekto: (Rošekas, 2031. 06. 20 – 20: 18
Atsiprašau:) Na, bet aš vis tiek tavo kūrybos gerbėjas, jeigu ką...

Ne, vis dar nieko. Greičiausiai jis iš tiesų nepatyrė „regėjimo“.
Arba kažkokiu būdu „apėjo“ jos kodą...
Adrija stipriai sukando dantis.
Tai reikštų netgi labai nemalonų dalyką – Rošekas ne tik nutuokia apie vizijų mechanizmą – jis netgi sugalvojo metodus jiems nukenksminti.
Tačiau visa tai tebuvo spėlionės. Nei ji, nei Rošekas kol kas neatidengė jokių kortų. Abiejų tikslai neaiškūs, ir...

Ekrano apačioje ėmė mirksėti pašto ženkliukas. Ji ką tik gavo laišką.
Adrija nekantraudama išskleidė pranešimo turinį per visą monitorių ir sužiuro į smulkias raides. Ten buvo vardai ir pavardės, telefonų numeriai ir adresai. Daugybė jai nepažįstamų žmonių, surašytų abėcėlės tvarka pagal pavardes.
O štai ir jis! Timošekas, Robertas. Kriminalinė policija, trečioji K. R. C. nuovada, adresas...

Ji klyktelėjo ir vos nenuvirto nuo krėslo. Negalėjo suvaldyti ūmai užplūdusio džiaugsmo. Norėjosi šokti ir dainuoti, išlipti per langą ant atbrailos ir apibėgti aplink pastatą aštuntame aukšte. Norėjosi lipti ant stogo ir pakilti į dangų – ji ką tik gavo į rankas bene svarbiausią kozirį!
Susiėmė už krūtinės, jausdama silpnumą ir pykinimą. Džiaugsmas blėso, užleisdamas vietą nuovargiui. Adrija žvilgtelėjo į laikrodį ir apstulbo. Jau aštuonios!.. Pietūs pražiopsoti, o jos pusryčiai liko ant stalo, beveik nepaliesti.
„Aš potenciali savižudė“ – pagalvojo, traukdama į virtuvę. Reikėjo bent valandai pamiršti Robertą Timošeką ir susirūpinti savimi. Antraip detektyvas vieną dieną tesuras jos lavoną, palinkusį prie kompiuterio. Nesinorėtų...
Virtuvėje nuramino įsisiautėjusias mintis ir pirmą kartą sočiai bei ramiai pavakarieniavo. Netgi įjungė televizorių, kurio nežiūrėjo beveik nuo įsigijimo pradžios. Puošniai apsirėdę maži žmogeliukai šoko ir dainavo. Kituose kanaluose jie tik dainavo. Arba tik šoko. Kai kuriose laidose jie vaidino ypač rimtus ir kalbėjo apie sudėtingus dalykus, kurie greičiausiai rūpėjo tik jiems patiems.
Adrija žvelgė į stiklinę dėžutę apsiblaususiomis akimis, susirietusi ant sofos. Stengėsi apie nieką negalvoti, tapti pilku ir nereikšmingu kamuolėliu.
Buvo taip ramu...

Po kažkiek laiko atsipeikėjo ir išjungė televizorių. Prireikė dar pusvalandžio, kol mintys įsibėgėjo.

Vadinasi,  jis tikrai policininkas. Kriminalistas. Jiedu tuščiai apsistumdė, nė vienas nedrįsdamas žengti rimtesnio žingsnio.
Ji nežinojo, ko jis iš tiesų nori. Robertas greičiausiai nežinojo, ką Rildrija gali ir kam ruošiasi. Ketino jai iškelti bylą? O gal jam pačiam prireikė jos žinių?
Kol kas nebuvo nė vieno atsakymo, nes tarp judviejų nebuvo „trinties“. Viskas vyko aptakiai ir iš tolo. Kažkuris tiesiog privalėjo žengti pirmą žingsnį.

Adrija pakilo nuo sofos ir grįžo prie kompiuterio. Robertas kantriai tylėjo. Tikriausiai, gavęs tekstą jis dabar turėjo ką veikti.
Ji įtemptai mąstė, stengdamasi iš raidžių susidėlioti vyriškio paveikslą.
Antrasis jos pranešimas, skirtingai nuo pirmojo, turėtų būti mirtinas. Tai arba pražudys Robertą, arba privers jį pradėti rimtesnį dialogą. Galų gale bus kaip ji nori – detektyvas nustos apsimetinėti ir griebs jautį už ragų. Tuomet bus tiksliai aišku, kaip su juo kalbėti.
- Moterų pirmenybė... – sumurmėjo Adrija, išsiųsdama Rošekui laišką. Tada sugrįžo į Stiklo Deltą ir ėmė rašyti.

Rildrija, 2031. 06. 20 – 21: 45
Jei dar nemiegi, pasitikrink paštą. Ten mano naujausias darbas.

„Pabandyk išvengti šito“ – šyptelėjo.
Sprendžiant iš praeito bandymo, tokia galimybė buvo pakankamai didelė.

---

Tai buvo ne tekstinė byla. Šį kartą Rildrija pakeitė taktiką – atsiuntė jam nuotrauką. Elektroninio pašto programa netgi iškrėtė Robertui kiaulystę – susyk parodė vaizdą.
- Velnias!!! – suriko jis, pasukdamas galvą į šoną, kai suvokė vaizdo prasmę.
Rildrija sugrūdo tekstą į paveikslėlį. Visa laimė, kad pašto programa teparodė paveikslėlio kampą.
Visa tai liudijo viena – Rildrijai buvo svarbu, kad jis perskaitytų tekstą tokį, koks jis yra sukurtas. Be jokių apvalymų.
Mergiščia jį permatė kiaurai ir troško jo galo.

Robertas įjungė spausdintuvą ir netrukus šis išspjovė paveikslėlį ant popieriaus lapo. Taigi, iš pirmo žvilgsnio – kažkoks tekstas. Regis, vėl suskirstytas į skirtingo šrifto pastraipas. Robertas nenorėjo ir neketino jo skaityti.  Nenorėjo netgi nieko sakyti jai – buvo įsiutęs ir žinojo, kad nesusivaldys.

---

Kamerų bloke buvo tylu ir tamsoka. Daugelis vienučių laukė savo valandos aptemę ir tuščios. Keliose degė šviesa, vos girdėjosi žemas niurnėjimas.
Pijus Gruberis sėdėjo tolimiausioje kameroje, kuri buvo tapusi jo asmenine nuo pernelyg dažno lankymosi. Kaliniai šioje vietoje ilgai neužsibūdavo – sulaukdavo teismo ir kaipmat būdavo išvežami į didesnius pastatus su daugybe kamerų. Tačiau šeštadieniais juos visi pamiršdavo.
Pijus laukė savo aštuoniolikto teismo. Ką gi – lengvu charakteriu penkiasdešimties metų sulaukęs vyras nepasižymėjo. Laisvė jo neviliojo ilgiau kaip savaitę. Tada jį būtinai aptikdavo kokiame nors sandėlyje lentynas bekraustantį. Vagystė šen, apiplėšimas ten...
Ir nė vienos žmogžudystės. Regis, jis neketino peržengti tam tikrų ribų.
- Sveikas, Gruberi, - Robertas stabtelėjo, nužvelgdamas beveik į kuprą susimetusį vyrą – jis kažką vartė tarp pirštų sėdėdamas ant gulto. Kažką nedidelio ir kieto. Tikriausiai ne itin pavojingo, jeigu apsauga neatėmė.
- Kas atėjo, ooo... – nutęsė Pijus, praviepdamas pusę lūpų. Viena jo akis šypsojosi, kita žvelgė kažkaip keistai, kadaise užkabinta aštriu daiktu. Viršutinis vokas ir antakis buvo randuoti.
Robertas nusišypsojo, nejausdamas šiam žmogui jokio priešiškumo. Tokia buvo Gruberio prigimtis – kalėti, išeiti iš kalėjimo, patirti ne itin malonų nuotykį ir vėl kalėti. Jis netgi retsykiais pasakodavo apie savo žygdarbius, jeigu tik atsirasdavo įdėmus klausytojas.
- Tai kas nutiko šį kartą?
Pasakojo, kad Gruberis bene vienintelis patiko tardytojams – jiems net stengtis neprireikdavo – tik klausytis. Ir spėti užrašinėti. Vyras pasakodavo gryną teisybę, nebent tik apie savo motyvus nutylėdavo – greičiausiai ir pats jų iki galo nesuprato.
Ir dabar jis pakilo nuo gulto šypsodamasis kuo nuoširdžiausiai – juk pagaliau sulaukė lankytojo. Ir nesvarbu, kad tas lankytojas – policininkas. Jis pažinojo daugybę policininkų, o policininkai pažinojo Gruberį. Žinojo, kad šio amžiais nemotyvuoto keistuolio jau niekas neaplankys. Tėvai mirę, vaikų nėra, žmona pabėgusi su visais kadaise turėtais pinigais. Niekas nežino, kur.
Regis, nuo to laiko ir prasidėjo Pijaus Gruberio „klajonės“.
- Oi, Robi... – vyras šlubuodamas prislinko prie grotų ir ištiesė per jas ranką policininkui. – Nuklydau aš... Kaip visada – nuklydau. Neklausk, jau jie viską žino. Viską papasakojau. Juk žinai, kad neslepiu nieko...
Robertas linktelėjo, nenuleisdamas akių nuo kalinio veido. Neturėjo jokio noro jo teisti. Būtų jo valia – paleistų. Juk ne žmogžudys – tiesiog smulkus ilgapirštis be vietos ir motyvų. Deja, tegalėjo pasikalbėti su juo, pasidalinti keliomis neutraliomis frazėmis, paguosti ar prajuokinti. Dvi Gruberio bylos buvo jo sąskaitoje – abi plonos ir išaiškintos per itin trumpą laiką. Ne bet kuris kriminalas tuo pasigirtų.
Ir visgi Gruberis...
- Kaip pats laikaisi? – paklausė kalinys. – Kaip Karolina gyvena?
- Kol tu lankeisi kalėjime, mudu išsiskyrėme, - šyptelėjo Robertas. – Kas tavo kojai? Prieš penkerius metus, regis, tu šokinėjai.
- Koja... – vyras žvilgtelėjo žemyn. – Sanatorijoje man ją užkabino. Sanatorijoje visko nutinka, žinai...
Jis taip vadino kalėjimą. Iš balso ir akių policininkas pajuto, kad toji vieta toli gražu nėra tokia laukiama, kaip kažkam galėtų pasirodyti. Ne veltui Gruberis buvo žmogus be motyvų. Jis nežinojo jokios laisvės ar kalėjimo vertės. Jo vertė buvo kažkur kitur. Galbūt, kaip ir Molės Pai atveju, jo tikrasis tikslas buvo kažkur giliai viduje.
- Bet tu juk nedalyvausi teisme, ar ne, Robi?
- Ne, atleisk. Tiesiog užsukau aplankyti. Man pasakė, kad esi čionai, tai...
- Man irgi malonu tave matyti, - Gruberis kiek pagalvojo ir pasuko prie vandens čiaupo. Pripildęs plastikinį puodelį ir pamažu gurkšnodamas grįžtelėjo atgal.
- Žinai, o visgi man reiktų pabandyti... – jis nutilo per pusę sakinio.
- Ką?
Pijus papurtė galvą.
- Gal tai jau ir nebesvarbu. Ne, Robi, nesvarbu. Juk mane sugrąžins į sanatoriją. Galbūt jie teisūs. Aš nežinau, kur mano vieta – tai tikriausiai kiti žino. Matyt, taip turi būti.
Robertas žiūrėjo į vyrą sužalotu veidu ir nemirksėjo. Jam pasirodė, kad „sanatorijoje“ Gruberis susižalojo ne tik koją. Jo laikysenoje, jo žvilgsnyje buvo kažkas tokio visiškai tuščio. Ar tai žmogaus be motyvų siela?
- Aš tau kai ką atnešiau, - Robertas kurį laiką dvejojo, laikydamas rankoje sulankstytą popieriaus lapą. Ranka tarsi sumedėjo, neketindama jo klausyti.
- Taip, Robi?...
Jis ištiesė Rildrijos kūrinį kaliniui.
- Atspausdinau kūrybos svetainėje. Tai... pasakojimas. Galbūt tau patiks. Vienaip ar kitaip... nebus labai nuobodu laukti.
- O, ačiū! – jis matė, kad Pijus Gruberis labai apsidžiaugė. Lapelis perėjo iš rankų į rankas. – Ačiū tau, Robi. Būtinai paskaitysiu. Žinai, šioje kameroje tam labai tinkamas apšvietimas. Ryškus ir šiltas. Kaip tik skaitymui.
Robertas linktelėjo, stebėdamas, kaip kalinys išlanksto dovaną.
- Tai aš eisiu...
- Žinoma, Robi. Žinoma... Pasimatysime.

Jis patraukė prie išėjimo. Gretimoje kameroje tupėjęs Pijaus kaimynas – septyniolikos ar aštuoniolikos metų paauglys - nudelbė praeinantį Robertą niauriu žvilgsniu ir po akimirkos išspjovė tirštą skreplį ant grindų. Jis irgi nekentė savaitgalių.

---

Kai visos iki vienos plano detalės apgalvotos, apskaičiuotos ir įsimintos, ateina maloniausia dalis – stebėti, kaip viskas gula į savo vietas. 
Robertas netrukus arba bus miręs, arba judviejų dialogas smarkiai keisis.  Kad ir kaip ten būtų, Adrija neketino veltui švaistyti laiko. Vakar jis daugiau taip ir neatsiliepė. Tačiau nevertėtų tikėtis, kad jis taip lengvai numirė. Tai būtų bene didžiausia klaida – pasivadinti nugalėtoja, kuomet viskas nežinioje.

Šiandien įsigijo naują telefoną ir keletą kortelių jam. Taip pat naują nešiojamą kompiuterį ir belaidę stebėjimo akutę, dydžio sulig nagu. Didžiulį geltoną voką, keletą lapų itin kokybiško popieriaus. Ir šiek tiek naujų rūbų.
Stabtelėjo prie siuntinių tarnybos pastato, kurį laiką tiesiog mėgavosi miesto triukšmu. Nenuleido akių nuo pagrindinio įėjimo, pro kurį nuolat zujo žmonės. Į vidų – tuščiomis, atgal į gatvę – su kokiu nors nešuliu rankose. Retsykiais tarp lankytojų sušmėžuodavo vyrai ir moterys oranžinėmis uniformomis, pasidabinę firmos ženkleliais. Ant pečių – po sunkų oranžinį krepšį, pilną registruotų laiškų ir lengvesnių siuntinių. Adrija nufotografavo kelis iš jų.
Pamažu dėlionė jungėsi į vientisą paveikslą.

Namo sugrįžo trečią valandą, kuomet daugelis darboviečių ėmė užsidarinėti. Abejingai išklausė dviejų paliktų žinučių – viena buvo nuo Mario, kita nuo pono Miglos.
Buvęs viršininkas siūlė jai sugrįžti. Pranešimas prašyte prašėsi ištrinamas. Ji neketino grįžti. Juolab neketino pasinaudoti Miglos pasiūlymu, kurį pastarasis ramiu balsu susakė į telefoną. Tikriausiai Baltic Media Devices vadovas dar nebuvo atsipeikėjęs ir galvojo apie Adriją pernelyg gerai.
Ji privertė save tinkamai pavalgyti prieš sugrįždama prie darbo. Pastarojo šįvakar buvo numačiusi pakankamai daug.

---

- Kas nutiko? – Robertas leidosi šokinėdamas per dvi pakopas. Jau beveik galėjo atspėti atsakymą iš laukiančio budinčiojo akių. Jaunas vyrukas, tik neseniai gavęs darbą, gerokai jaudinosi.
Kai kuris nors kalinys ima siautėti, gali panaudoti priemones. Deja, aptikęs negyvą kalinį gali tik jaudintis bei krimstis, kad nepastebėjai išankstinių savižudybės ženklų ir nesutrukdei.
- Pijus Gruberis negyvas, - budintysis parodė į praviras kamerų bloko duris. Robertas išgirdo, kaip kažkas viduje kalbasi tarpusavyje. – Ten Kšibickis su komisaru apžiūrinėja, liepė jus pakviesti...
- Kaip, po velniais... –Robertas laiku prikando liežuvį, turėdamas galvoje netikėtą komisaro atsiradimą.
Laimė, budintysis jį suprato kiek kitaip.
- Jis nepasikorė, ne. Greičiau mirė sava mirtimi.
- Juk prieš dvi valandas jis atrodė visai sveikas!
- Na taip, ne jums vienam tai netikėtumas...
Robertas paliko jį murmantį ir patraukė į bloko galą, kur grotas ramstė du vyrai. Komisaras pastebėjo jį atskubantį ir pats žengė artyn paduoti rankos.
- Sveikas, Robertai.
- Sveiki, komisare. Ar Gruberis tikrai...
- Negyvas. – linktelėjo viršininkas. - Kšibickis va laikosi nuomonės, kad žmogus sava mirtimi mirė. Žinai, netgi pats esu tikras tuo, nors ir ne ekspertas.
- Nesupratau...
Robertas prikando liežuvį išvydęs kameros vidų. Vyras gulėjo ant gulto, susidėjęs rankas ant krūtinės. Detektyvas pastebėjo ramų kalinio veidą, beveik besišypsantį jam. Kameros durys buvo atrakintos ir praviros.
- Šitaip jį ir atrado?
- Kaip tik taip. O pats ko lankei jį prieš kelias valandas? Juk ne tavo byla?
Komisaras turėjo visišką teisę įtarinėti bet kurį savo darbuotoją, dėl to Robertas nenustebo ir nebandė piktintis.
- Buvau pažadėjęs aplankyti. Pats žinot, kad Gruberis vienas kaip pirštas. Visada lankau, kai tik atveža jį čionai.
Komisaras susimąstęs palinksėjo. Tas faktas jam buvo žinomas.
- Atleisk, Timošekai, man profesinė liga, reikia ką nors įtarinėti...
Robertas neatsakė jam, nenuleisdamas akių nuo liūdno vaizdo. Atsitokėjęs jis apsidairė, ar nesimėto kur nors netoliese popieriaus gniutulėlis.  Grindys buvo švarios. Greičiausiai Gruberis jį prigulė arba laikė delne – kišenių jo drabužyje neturėjo būti.
- Vargšas senas valkata... – sumurmėjo komisaras. – Ką gi, Kšibicki, pasirūpinkite juo. Man metas. Susitiksime pirmadienį, Timošekai.
Šis sumurmėjo kažką atsisveikindamas, vis dar negalėdamas atitraukti akių. Tik kai komisaras išėjo, jis kreipėsi į ekspertą. Paprašė trumpam palikti jį vieną, kad galėtų atsisveikinti su seniu. Kšibickis paniurzgėjo, kad tuoj baigsis jo darbo laikas, jam dar reikia suspėti šen bei ten. Tačiau išėjo, ketindamas parūkyti kartu su budinčiuoju.
Kai sugrįžo, rado Robertą kameros viduje, atsirėmusį į grotas ir susimąsčiusį. Antrą kartą šis nebesistengė jo gaišinti.

---

Stebėdamas rusvų atspalvių Stiklo Deltos dizainą, jis stengėsi save paguosti. O gal prakeikti – nė pats nežinojo. Pirmas žmogus, kurį jis nužudė, net neturėjo ginklo ir nebuvo pavojingas. Po velnių – kalinys JAU buvo už grotų!  Apie ką jis galvojo, kišdamas Gruberiui tą raštelį?!
Tikėjosi, kad nutrauks užkeiktą Pijaus ciklą? Kad jam, Gruberiui geriau mirti nuo jo rankos, nei būti nuolat luošinamam  „sanatorijoje“?.. Dabar šie pasiteisinimai atrodė patys kvailiausi pasaulyje. Robertas niršo ant savęs ir nieko negalėjo padaryti. Jis taip pat niršo ir ant jos – prakeiktosios Ril, kurios naujasis pranešimas turėjo jį pražudyti. Dabar iš popiergalio liko tik pelenų dėmelė. Gruberis padėjo jam paskutinį kartą – demaskavo prakeiktosios sumanymą.
Deja, Rildrija jį apgavo kitur – policijos duomenų bazėje Robertas nerado  nė vienos tinkamos jos amžiaus merginos ar moters, kuri būtų kreipusis dėl išprievartavimo. Rildrijos kūriniai tebuvo fikcija.
Prisitraukęs klaviatūrą jis išliejo pyktį:

Rošekas, 2031. 06. 21 – 16: 40
Tavo paskutinį pranešimą daviau paskaityti kitam žmogui. Kas jame buvo?

Štai taip. Dabar prakeiktoji greičiausiai spruks nuo jo. Rildrijai nieko kito ir nebeliks, vos tik supras, kad jis iš tiesų ieško mergiščios.
Žinoma, nebent merginai šis judviejų apsisvaidymas žodžiais panašus į juokingą žaidimą. Tuomet gal iš tiesų vertėtų pajudinti internetinių nusikaltimų skyrių? Vyrukai greitai iškapstytų jos adresą.
Robertas nuvijo mintį. Žinojo, kad to nebus be pritarimo iš viršaus. O kad gauti pritarimą, jam reikės kažkaip įtikinti viršininką, kad egzistuoja žudantys tekstai.
Panašu į lėtą savižudybę.

Rildrija neatsiliepė pakankamai ilgai. Sprendžiant iš jos įrašų, paskutinį kartą svetainėje ji pasirodė šiandien anksti ryte. Tai reiškė, kad prakeiktoji galėjo išvykti kur nors savaitgaliui, pamiršusi visą reikalą. Galbūt  jau „palaidojo“ Robertą? Ką gi, tuomet šis tekstas jai bus didelė staigmena.

Robertas ėmė vaikštinėti iš kambario į kambarį. Mintims pradėjus suktis apie merginą, Gruberio mirtis nebekankino jo tiek smarkiai.
Įsivaizdavo, kaip atsiranda svetimame kambaryje, kur Rildrija sėdi prie savo kompiuterio, kurdama nesuprantamas abrakadabras. Ji stengiasi sukurti jam dar vieną mirtiną užtaisą.
Įsivaizdavo, kaip turėtų ištįsti iš nuostabos merginos veidas, kuomet jis čiuptų ją už sprando, kilstelėtų ir sugriebtų abi rankas, kad galėtų surakinti.
Šioje vietoje vaizdiniai išplaukė ir tapo neryškūs – jis neįsivaizdavo, kaip turėtų atrodyti Ril veidas. Netgi jos rankos mintyse virto tik pojūčiu – kaži, ar labai ploni jos riešai? Kiek stipriai reikėtų užveržti antrankius?

Krūptelėjo, suskambus telefonui.
- Klausau, - tarė gerokai išsiblaškęs.
- Sveikas, Rošekai, - atsakė jam moteriškas balsas. – Čia aš. Rildrija.

Apstulbęs Robertas sustingo. Fantazijos ką tik apsivertė aukštyn kojomis – dabar jis buvo savo kambaryje, o kažkas kvėpavo jam į sprandą. Ir greičiausiai antrankių neruošė.
Kitą akimirką jį užplūdo įniršis.
- Iš kur sužinojai mano telefono numerį?
- Iš ten pat, kur ir tavo adresą, Robertai. Ir dar daug kitų smulkmenų. Matau, tu norėjai man kažką pasakyti? Radau tavo žinutę.
Jos balsas buvo ramus, šiek tiek kimus. Jokios pašaipos. Tačiau Robertas jautė, kaip Ril mėgaujasi akimirka. Jis ir pats mėgautųsi, dievaži.
Dar tai reiškė vieną dalyką – Rildrija niekur nesirengė bėgti. Atvirkščiai – ji dabar ėmė jį pati persekioti.
- Suprantu, kad dabar tavo galvoje daug minčių ir dar daugiau klausimų, - skubiai pratęsė ji, nelaukdama jo atsakymo. – Aš taip pat turiu nemažai klausimų. Beje, ar gavai mano siuntinį?
- Ką?... – Robertas dirstelėjo durų pusėn, tikėdamasis, kad kažką pražiopsojo. Indikatorius nešvytėjo. Pašto dėžutė buvo tuščia.
- Aš turbūt apsiskaičiavau, - pasakė ji. – Tikėjausi, kad kurjeris pristatys siuntinį greičiau. Tiesiai į tavo rankas, Robertai.
- Aš su tavimi nesiruošiu žaisti.
- Gaila. Kas šiandien numirė?
Negyvo Gruberio paveikslas vėl sugrįžo, tik paaštrindamas pyktį,  tačiau jis prarijo besiveržiančius keiksmus ir privertė save galvoti.
- Ko tu iš tiesų nori, Ril? Negi tik sužinoti antros savo aukos vardą?
- Betgi Robertai, tai ne vien mano auka. Tai mūsų abiejų auka. Nejaugi manai, kad atsiunčiau tau laišką tik tam, kad tu kristum negyvas? Man reikėjo ne tavo lavono, o tavo prisipažinimo.
- Mano... Kodėl?
- Dėl garantijos. Dėl mūsų atviro pokalbio, kuriame nebeliktų vietos slapstymuisi ir gudravimams. Štai dabar tu girdi mane ir aš esu visiškai atvira. Labai tikiuosi sulaukti iš tavęs tokio paties žingsnio.
- Kam tau reikėjo žudyti  Janą Matūzaką?
- Aš taip norėjau, - tarė ji po trumpos pauzės.
- Ir viskas?
- Nustebęs? Lygiai to paties galėčiau tavęs paklausti – kam reikėjo mano ginklais nužudyti kažką pašalinį?
Jis nutylėjo.
- Kodėl stengiesi mane surasti? – paklausė Rildrija. – Ar tai dėl mano tekstų?
- Tu jais nužudei žmogų. Nežinau, kaip tau tai pavyko, bet esu tikras, kad pavyks įrodyti tavo kaltę, Ril. Pasistengsiu, kad...
- Sąžiningas policininkas, ar ne? – pertraukė jį mergina. – Gražu. Aš maniau, kad tu pats bandysi pasinaudoti mano žiniomis. Truputį bijojau to. Prisipažink, Robertai, juk svajojai apie tai?
- Ne.
- Aš tavimi netikiu.
- Norėjai atviro pokalbio, Ril. Štai tau atviras pokalbis. O gal tu man pasakysi savo tikrą vardą?
- Dar ne dabar. Bet tu jį neabejotinai sužinosi, Robertai.
- Kas čia, žaidimas?
- Ir taip ir ne. Man įdomu, kaip tu įsivaizduoji mano areštą? Tarkime, tu mane surasi. Kas toliau?
Klausimas buvo kiek netikėtas.
- Robertai?..
Jis galvojo.
- Taip ir maniau. Tu esi smarkiai apribotas. Negali kelti man bylos, negali pasinaudoti internetinių nusikaltimų skyriaus paslaugomis. Man labai gaila, Robertai, tačiau aš sužinojau beveik viską, ką man reikėjo žinoti.
- Palauk!..
- Nėra tikslo su tavimi kalbėtis. Atleisk, bet į kai kuriuos klausimus neįmanoma atsakyti. Juos reikia išgyventi. Mudu kada nors susitiksime. Iki.
- Pa...
Ryšys nutrūko, nespėjus pašaukti jos vardu. Robertas vis dar laikė telefoną prie ausies, lyg klausytųsi jos tylaus, švelnaus balso.
Ketino pratrūkti keiksmais. Ji uždavė tiek klausimų, o jis tesugebėjo patylėti. Be abejo, Rildrija buvo teisi – jis tiesiog negalėjo jos areštuoti. Dar ne dabar. Galbūt vėliau, kai suras būdą...

Garsiai ir aiškiai nuskambėjo durų skambutis, Robertas nejučia pagalvojo apie paštininką.
Siuntinys, apie kurį ji kalbėjo? Dar vienas mirtinas laiškelis?..
Jis atvėrė duris ir neslėpdamas įtarimo nužvelgė siuntų tarnybos kurjerį, nuo galvos iki kojų apsirėdžiusį oranžine uniforma. Tiksliau, tai buvo moteris. 
Prie kurjerės kojų gulėjo didelis puspilnis krepšys, rankose ji laikė planšetinį kompiuterį ir žymeklį. Apsiblaususiomis akimis nužvelgusi Robertą, ji padovanojo jam šykščią bei sausą profesinę šypsenėlę.
- Laba diena. Ponas Timošekas?
- Taip, aš.
- Jums registruotas laiškas. Pasirašykite čia, prašau...
Kol jis pasirašinėjo žymekliu ant kompiuterio ekrano, kurjerė pasilenkė prie krepšio.
- Ar galėčiau pamatyti jūsų tapatybės kortelę? – paklausė Robertas.
Jam niekaip neišėjo iš galvos paskutiniai Rildrijos žodžiai – kad jiedu kada nors susitiks. Nepraėjo nė minutė – ir štai, prie jo durų moteris. Mintis, žinoma, atrodė kvaila, tačiau kas žino?..
Kiek nustebusi kurjerė išsitiesė su plonu voku rankoje ir bakstelėjo pirštu sau į krūtinę. Jis tik dabar pastebėjo šalia kurjerės ženklelio pritvirtintą šiek tiek šviesesnę už drabužį kortelę. Joje buvo nedidelė nuotrauka ir vardas su pavarde. Elena Naudžiūtė. Smulkesnėmis raidėmis juodavo asmens kodas ir dar kažkokie duomenys.
- Ačiū, - Robertas grąžino jai kompiuterį ir paėmė voką. – Geros jums dienos.
- Jums irgi... – atsiliepė kiek nustebusi kurjerė.

Uždaręs duris jis sugrįžo į darbo kambarį ir numetė voką ant stalo. Viena pusė ragino nedelsti – plėšti ir pažiūrėti, ką Ril jam atsiuntė. Antra vertus, tai galėjo būti jo paskutinis žygdarbis. Nesinorėjo numirti kvaila mirtimi.
Robertas paėmė telefoną ir surado paskutinį naudotą numerį. Rildrijos numerį. Mergina nesistengė šio paslėpti. Deja, ir prisiskambinti atgal nepavyko – telefonas suburbėjo, kad abonentas šiuo metu nepasiekiamas.
Susierzinęs jis paėmė voką į rankas.
„Mudu kada nors susitiksime“ – pasakė ji. Tai galėjo reikšti, kad Rildrija kurį laiką nesistengs Roberto pražudyti. Vadinasi, vokas saugus?..
Nusprendęs surizikuoti, jis nuplėšė netvirtai prilipintą voko viršų ir ištraukė popieriaus lapą, primargintą smulkiu šriftu nesuprantamų skiemenų.
Šį kartą nebuvo jokių pastraipų. Pranešimą sudarė vien tik Rildrijos kodas. Jis žvelgė į laišką nesistengdamas pasislėpti, šiek tiek juokdamasis iš savo kvailumo. Kažkas šioje dėlionėje buvo ne taip. Smarkiai ne taip ir kol kas Robertas niekaip  negalėjo sugauti sprūstančios minties.

O tada pajuto, kaip jį apima stiprus, sveiku protu nepaaiškinamas nuovargis.  Jis paliko laišką ramybėje ir išjungė kompiuterį. Užrakino duris, užgesino visas šviesas. Kojos pačios nunešė jį į miegamąjį. Rankos nuvilko rūbus ir tvarkingai suklojo juos ant stalelio. Tarsi iš šalies stebėjo, kaip neklusnūs pirštai nustato žadintuvą septintai valandai (rytoj juk sekmadienis!). Tada įsiropštė į lovą, apsiklojo ir dusyk giliai atsiduso.
Viską prarijo tamsa.

---

Pabudo staigiai, nuo jau įprasto garso. Širdis ėmė greičiau daužytis,  paruošdama kūną aktyviai dienai.
Robertas atsisėdo lovoje ir nustebęs apsidairė.
Žadintuvas įkyriai dūzgė tol, kol šeimininkas jo nenutildė. Juto, kad kažkas ne taip.
Ir kam Rildrijai prireikė, kad jis eitų miegoti? Koks viso to tikslas?..
Robertas nubraukė delnu nuo veido miegus ir išlipo iš lovos. Atidžiai apsidairė – pirmiausiai po kambarį. Įsitikino, kad visi daiktai vietoje. Toks keistas Ril dovanos panaudojimas privalėjo turėti konkretų tikslą. Jis užmigo, vadinasi,  ji norėjo kažką nuveikti tuo metu. Galbūt netgi čia, jo bute.
Įsitikinęs, kad niekas nepaliesta, jis jau ketino traukti patikrinti svetainės, kai žvilgsnis užkliuvo už to paties jį išbudinusio žadintuvo.
Jis rodė neteisingą datą. Anot kvailo daikto, dabar turėjo būti pirmadienis.
Robertas neketino tuo patikėti – tik ne taip greitai. Sugraibė distancinį pultą, įjungė televizorių. Pasirinko kanalą, kuriame vis dar rodė žinias. Ten pat, ekrano kampe, tiksėjo studijos laikrodis.
Dvidešimt trečia diena – pirmadienis...
- Kam gi tau reikėjo VISOS paros? – sutrikęs suniurnėjo Robertas.
Tačiau jokia mintis neatėjo į galvą. Stulbinanti pasirodė vien idėja, kad Adrija savo nesuprantamais raštais galėjo priversti ne vien regėti vizijas ar nusižudyti. Ji galėjo ir valdyti jį. Kaip marionetę.

Robertas pajuto, kad netenka pusiausvyros. Atsitokėjęs patraukė apžiūrėti svetainės ir virtuvės. Patikrino net tualetą. Nieko, visiškai. Butas toks pats, kokį paliko. Jeigu Rildrija čia lankėsi, ji greičiausiai vaikščiojo oru.

---

Darbe jam vis atrodė, kad štai, vyrai tuoj atsitokės ir nustebę ims jo klausinėti, ko gi kriminalistas nesiilsi namuose.
Niekas neklausinėjo. Niekas į jį nekreipė dėmesio – įprastas, nuobodus pirmadienis. Rildrijos laiškas tebebuvo mįslė.
„Kam, po galais, tau reikėjo mano visos paros miego?.. “

Nieko kito nesugalvojęs, Robertas nusprendė tikrinti banaliausias smulkmenas. Tas, kurios galėjo būti duomenų bazėse. Rildrijos, žinoma, ten nebus, bet juk galima sužinoti, ar kurjerė iš tiesų buvo kurjerė.
Elena Naudžiūtė – jam gerai sekėsi prisiminti vardus.
Kompiuteris užtruko pusę minutės, kol patikrino visus įrašus. Trys kortelės atitiko jo užklausą. Trys Elenos jo rankose.
Ir nė vienos panašios į kurjerę.

Ką gi tai reiškia? Pati Rildrija prie jo durų?! Su padirbta tapatybės kortele ir uniforma...
Robertas jautė, kaip pamažu ima ryškėti kažkoks paveikslas.
Mergiščia vėl jį aplenkė. Paskambino, tada pažvelgė jam tiesiai į akis ir perdavė laiškutį. Panašu į įsimylėjusių mokinių pokštus, bet kažko visai nelinksma.
Kas toliau?.. Taip – kurjerių firma.
Apsimetęs nepatenkintu klientu jis paskambino surastu firmos telefonu. Ketino pasiskųsti Elenos viršininkui, kad ją išmestų iš darbo. Mergina nemandagi. Be to, jo registruotas laiškas buvo atplėštas... Taip, alio! Ką, jūsų firmoje tokia nedirba? Mano kaltė – tikriausiai tai buvo kurjerė iš konkurentų firmos. Ir jums geros dienos, dar kartą atsiprašau...
Pėdsakai buvo karšti ir garuojantys. Jis netgi pajuto azartą, sekdamas Rildriją vien padrikų smulkmenų pagalba. Ji ne kurjerė ir jos vardas ne Elena. Vadinasi, liko tik jos veidas, o čia jau į pagalbą ateina programa, kurianti fotorobotus.
Net pusvalandžio neprireikė atkurti „kurjerės“ veidą. Pakankamai gerai prisiminė ją – išblyškusią, bespalvėmis lūpomis, apsiblaususiomis akimis, lyg sunkus kurjerės darbas būtų sugadinęs jai gyvenimą. Be abejo – vaidyba.
Kompiuteris ėmė tikrinti duomenų bazes iš naujo. Rezultatų taip pat ėmė gausėti – pakankamai daug moterų turėjo panašius bruožus.  Tačiau tai jau nebuvo adata šieno kupetoje. Net lengviau atsiduso - pagaliau Rildrijos reikalas pajudėjo iš mirties taško.

---

Adrija Rilčeker – štai koks buvo jos vardas. Šiuose dviejuose žodžiuose jis nesunkiai atpažino Rildrijos sąskambį.
Robertas išėjo iš lifto ir apsidairė. Daugiaaukščio išplanavimas buvo neįprastas, ne iš karto pavyko susigaudyti, kokia tvarka čia išsidėstę butai.
Mergina gyveno aštuntame aukšte. Nežinia kodėl į galvą lindo įkyrus vaizdinys – ji, užsilipusi ant balkono turėklų. Neteisingas jo žingsnis – Adrija išsitėškia į asfaltą. Jokių atsakymų...

Nuvijęs fantazijas šalin, jis sustojo prie žalsvų durų, pažymėtų penkiasdešimt penktu numeriu. Taip, čia.
Skambučio koridoriuje beveik nesigirdėjo, jis nuspaudė stipriau.
Robertas įsivaizdavo jos veidą, ištįstantį iš nuostabos.
„Nesitikėjai, Ril?.. “

Nieko. Tarsi aukos nebūtų namuose. Jis nuspaudė skambutį dar sykį. Galbūt mergina tualete arba duše. Gal ruošiasi, laukdama jo?..
Robertas įsitikino, kad tarnybinis ginklas vis dar savo vietoje. Netekęs kantrybės nulenkė durų rankeną – galbūt Adrija Rilčeker šiuo metu išėjusi į miestą ir jai nė motais svečiai.
Durys prasivėrė – jos net nebuvo užrakintos. Nustebintas tokio sutikimo, jis pravėrė jas plačiau ir žengė į vidų.
Šviesus ir platus holas atrodė tuščias. Grindys buvo išklotos minkšta kilimine danga, slopinančia žingsnių garsą. Robertas žengė giliau į Adrijos buto gilumas. Mergina stengėsi gyventi tvarkingai – grindys visai neseniai valytos, visi daiktai ir daikteliai rūpestingai sudėti į savo vietas. Ir ji čia gyveno viena – prie durų pastebėjo tik moteriškus batelius. Kabykloje kabėjo vien moteriški paltai. Jokios užuominos apie vyrą, kuris dabar galėtų įkrėsti jam į kaulus, įtaręs įsilaužimą į butą.
Mandagumo taisyklės reikalavo nedelsiant garsiai pareikšti apie savo egzistavimą šioje vietoje, tačiau jis nutylėjo. Netardamas nė žodžio apsidairė po holą, kitame gale virstantį svetaine. Pro visą sieną užimančius langus vidun plūdo maloni saulės šviesa.
Robertas stabtelėjo prie pravirų durų į kitą kambarį. Pastebėjo švytintį monitorių ant nedidelio stalo, prie kurio sėdėjo ji.
Adrija pakėlė galvą nuo kažkokių užrašų, pažvelgė į Robertą ir nusišypsojo lengva šypsena. Blyškus jos veidas atrodė kiek paslaptingas.

- Štai ir suradai mane, - ištarė ji.