Tapatybė (Dvikova)

Tą rytą Pranas pabudo sunkia galva, palindo po vėsiu dušu ir tik išsimaudęs pajuto, kad kažko trūksta. Apėmęs keistas nerimas nepasitraukė nei po didelio puodo deginančiai karštos kavos, nei po stiklinės bukos lapų sulčių. Tik prieš veidrodį tempdamasis ankštas šviesias kelnes Pranas pajuto, kad pametė tapatybę. Širdis nusmuko iki padikaulių, kaktą išpylė prakaitas.
„O siaube! Kur aš vakar buvau? Kur mano tapatybė?! “ – net sudrebėjo pagalvojęs Pranas. Nėra. Kaip bežiūrėtum – nebėr tapatybės.
„Kas dabar bus? Kaip aš į gatvę išeisiu? O jei tikrins policija, neturėsiu kaip įrodyti, kad aš esu aš? O kaip Lika, mano gražioji, mieliausioji Lika? Ką ji pasakys, kai pasirodysiu nei šioks, nei toks? Galvok, Pranai, galvok! Padaryk viską, kas padėtų ją susigrąžinti. Ot gi, idiotiška planeta, debiliški papročiai, ir ko man čia reikėjo? Nelemtas Jericho, kad jis skradžiai“.
Į Jericho planetą Pranas atvyko būdamas devyniolikos. Tuo metu jam atrodė, kad geresnio pasirinkimo nėra – švelnus, šiltas klimatas, pats geriausias Biogenetikos Institutas galaktikoje, legalūs lengvi narkotikai, tokie kaip bukos lapai ar činčibiro ekstraktas, nuostabios ilgakojės siaurais klubais moterys – ko dar reikia būsimam studentui, nebegalinčiam pakęsti patikėtinių globos ir sulaukusiam pilnametystės? Žinoma, buvo ir neigiamų dalykų, visų pirma šilumoje ir drėgmėje tarpstantys visokio plauko virusai ir bakterijos bei palyginti maža, vos kelis milijonus tesiekianti bendruomenė. Bet nuo virusų turėjo saugoti vakcinos, kurių Pranui tik koją įkėlus į Jericho buvo sušvirkšta mažiausiai kelios dešimtys, o žmonių neskaitlingumą kompensavo laisvi papročiai.
Buvo dar viena aplinkybė, Pranui pasirodžiusi gana keista: žmonės Jeriche neturėjo jokių dokumentų, o tapatybė buvo nustatoma pagal jų pačių arba jų patikėtinių parinktą kūno dalį, kuri buvo skanuojama, nuimami gipso atspaudai, po to duomenys suvedami į bazes ir saugomi iki žmogaus mirties ir dar šimtmetį po jos. Niekas Prano neperspėjo apie šią keistą Jericho tvarką, tad jis, atvykęs į planetą ir pareigūnės paklaustas kokia jo kūno dalis jam svarbiausia, išdidžiai, kaip tikras devyniolikmetis, paminėjo penį. Pareigūnė prunkštelėjo, tačiau penį nuskanavo, nuėmė jo atlieją ir nuo to laiko Prano penis tapo ne tik peniu, bet ir dokumentu. Iš pradžių būdavo nejauku, kai tekdavo gatvėje jį pateikti kokiam žilam polismenui, tačiau Pranas prie to greitai priprato, tuo labiau, kad niekas ypatingai dėmesio nekreipė.
O šiandien ryte tapatybė dingo kaip nebuvusi.

- Kur susiruošei? – Lika iškišo žavią susivėlusią galvutę iš po pagalvės – Juk dar anksti, grįžtum geriau pas mane į lovą? – koketiškai mirktelėjusi Lika nusiklojo, tarsi didžiuodamasi pilnomis krūtimis ir vangiai pasiraivė.
- Aš... man... Lika, aš, turbūt, susirgau – sumikčiojo Pranas – man kažkas negerai. Gal eisiu pas gydytoją.
- Aš tau sakiau, kad vakar per ilgai užsisėdėjai su Ivanu ir Antanu, tai dabar ir bloga, nieko, eikš šen, tuoj tave pagydysiu, juk žinai, kokia aš gera gydytoja, nuo visų negalavimų. – Lika išlipo iš lovos ir perbėgusi kambarį pasigavo Praną už parankės – Einam, Pranuk katiniuk, tai bus gera dienos pradžia!
- Aš... Ne, Lika, ne, aš tikrai... - Pranas grubiai ištraukė ranką – tikrai man blogai, aš greitai grįšiu, tu palauk, aš tuoj, tik pas gydytoją – ir vėl čia.
- Na, kaip nori – Lika įsižeidusi nusisuko – bet geriau gal pabandytum mane užkrėsti? – dar kartą pabandė pavilioti Praną virptelėjusi klubais, bet šis jau nėrė pro duris.

Daktaras Štamas, solidus keturiasdešimt penkerių vyriškis, Praną priėmė iš karto, kai šis priimamajame pasisakė įtariąs apsikrėtęs kažkokiu nežinomu Jericho virusu, sunaikinusiu jo tapatybę. Apžiūrėjęs ligonį, daktaras prisėdo greta ant balta marška užklotos kušetės ir padrąsinamai uždėjo rankas Pranui ant pečių.

- Jūsų atvejis nėra išskirtinis fiziologine prasme – tarė Štamas – visi gimę ir užaugę Jeriche lengvai susidoroja su šia problema, tačiau jums, kaip atvykėliui, tai gali būti sunku psichologiškai. Turiu jums išaiškinti keletą dalykų. Jus apnikusi „kosminė liga“ nėra natūralios gamtinės kilmės. Kiekvienas Jeriche vakcinuojamas tik gimęs, o atvykėliai – iš karto po atvykimo. Tai, kas jums atsitiko, turi gilią prasmę ir tarnauja visuomenės gerovei, todėl turiu jums viską detaliai paaiškinti. Suprantate, mielas ... e... Pranai, Jericho – nauja kolonija, žmonių čia mažai, mes negalime tikėtis pagalbos iš šalies, Galaktikos Tarybai nusispjaut kas vyksta periferijoje. Tačiau Jericho ne veltui laikomas geriausių biogenetikų buveine, mūsų Institutas sukūrė ir įdiegė Jeriche planą, kaip greičiau kolonizuoti planetas nesinaudojant išorės resursais. Apskaičiuota, kad geriausias moterų reprodukcinis amžius – nuo dvidešimties iki keturiasdešimties metų. Vyrų amžius ne toks svarbus. Todėl pagal Instituto planą visi Jericho naujagimiai ir atvykėliai, jei atvykėliui iki trisdešimties, yra ne tik vakcinuojami nuo virusų, kurių, tiesa, čia apstu. Vienos iš Instituto sukurtų vakcinų poveikis – savaiminis lyties pasikeitimas į moterišką maždaug dvidešimtaisiais – dvidešimt penktaisiais  individo gyvenimo metais. Tai užtikrina, kad moterų skaičius, tuo pačiu ir naujagimių skaičius, būtų dvigubai didesnis, nei įprastai, taigi, populiacija auga geometrine progresija. Pridėkite kiek aukštesnį nei įprasta seksualumą, kas taip pat Instituto nuopelnas, genetiškai sureguliuotą patrauklią išvaizdą ir suprasite, kad eksperimentas pavykęs kaip bepažiūrėsi. Juk nesuklysiu sakydamas, kad viena iš priežasčių, paskatinusių jus atvykti į Jerichą, buvo moterys. Yra šiokių tokių problemų dėl skeleto struktūros, kiek siauroki klubai, tačiau dirbame, dirbame, išspręsime. Apie keturiasdešimtuosius individo gyvenimo metus vėl vyksta savaiminis lyties pasikeitimas ir vyrai tampa kuo buvę, tačiau iki tol jie atlieka pareigą visuomenei. Aš suprantu, jūs šokiruotas, tačiau tai praeis, priprasite ir jausitės kuo puikiausiai, parašysiu jums antidepresantų, jausitės geriau. Ir dėl tapatybės nesijaudinkite, viskas bus iš naujo nuskanuota, atliejas padarysime čia pat, poliklinikoje, išeisite kaip naujas. Turbūt tiek. – Štamas kurį laiką patylėjo, vis nenuimdamas rankų nuo Prano pečių – Ir dar vienas reikalas, ... e ..., Pranai... – Štamas truputį raustelėjo – Aš čia dar truputį... turiu... va šitaip – Štamas kriuktelėjo, apvertė Praną ant pilvo ir prasisegė chalatą – hm, hm...
- Daktare! Ką jūs darote?! – versdamasis bejėgiškai subaubė Pranas.
- Nieko nieko, aš čia, žinote... tos pirmos transformacijos mergaitės... na, jūs kol kas nesuprasite...
Pranas apstulbęs aiktelėjo, baimė ir neaiškūs norai sumišo į neišpainiojamą nemalonų gundantį gniutulą ir Pranas, nebesuvokdamas ką daro, nejučia patogiau pasitursino.

Lika kikendama lovoje gurkšnojo bukos sultis. Pranas, visas išraudęs, ašarotomis akimis kaip medžio blukis bimbsojo šalia.
- Pranai? – paklausė krizendama Lika – O galima, mes liksime labai labai geros draugės? – ir žaismingai gnybtelėjo Pranui krūties spenelį.

Dvikova: A Puokas (atvira pirštinė) – St. Sebastianas
Ginklus parinko sekundantė Varinė Lapė:

Žanras - Kominė mokslinė fantastika (Kominis - kūrinys turi turėt ironijos, juodojo humoro ar dar kokio juoką keliančio prieskonio).

Kosminė liga - kūrinyje privalo būti trys herojai, nei vienas sergantis ar virusuotas/infekuotas negali mirti, bet gali mirti sveikasis...

Medžioklė Saturno džiunglėse - beabejo, kaip Jūs ir tikėjotės, svarbiausias medžiojamasis/oji.

Skelbimas „Sugedo amžinasis variklis, ieškomas meistras“ - sukonstruokite variklį ir jį sugadinkite.;)

St. Sebastinas perleido pirmo pasirinkimo teisę A Puokui.
A Puokas parinko St. Sebastianui „Medžioklė Saturno džiunglėse“.

St. Sebastianas parinko A Puokui „Kosminė liga“

Laikas: 2010-01-24 vidurnaktis, apimtis griežtai iki 7, 5 tūkst. Kovotojams sutarus, finalinis laikas šiek tiek nukeltas