St SebastianasSimonas pirštu pabaksnojo radinį, atidžiai apžiūrėjo, apuostė. Kelias sekundes pagalvojęs galiausiai pateikė savo išvadas:
– Kaka!
– Robotai nedaro kaka! – užprotestavo Algirdas.
– Tai ruda ir smirdi, – nepasidavė pirmasis vyriškis, – reiškia - kaka.
– Sutirštėjęs tepalas, – burbtelėjo antrasis. – Sunku su jumis, atšildytaisiais...
Algirdas pažvelgė į koridoriaus gale esantį liuką. Nieko gero jis nesitikėjo. Tą vietą, tikrą sąvartyną, kiekvienas vadindavo savaip. Algirdas - Viktoro džiunglėmis. Tame senos technikos šabakštyne ne tik gyvatės galėjo užsiveisti, bet ir be mačetės nelabai pavyktų žengti daugiau kaip tris žingsnius. Dabar sąvartyne užsiveisė ir Tai...
– Eisim? – be entuziazmo paklausė Simonas.
– Eisim, kur mes dėsimės...
***
Apsiginklavę grėsmingai atrodančiais daiktais jie atsargiai sliūkino tarp prieblandoje riogsančių senovinės technikos pabaisų.
– Manai šitas tikrai padės? – Simonas dvejodamas pažvelgė į savo ginklą.
– Atrodo tikrai pavojingai, – užtikrino Algirdas.
– Koks debilas patikės, kad šitas dulkių siurblys – ginklas?
– Tik tokios iškasenos, kaip tu, žino kas tai, – piktokai burbtelėjo bendražygis, – o kitiems šis daiktas primena liepsnosvaidį ar antimaterijos svaidyklę...
Neatrodė, kad Simonas buvo įtikintas. Algirdas ir pats sau turėjo pripažinti, kad nelabai jaukiai jautėsi rankose spausdamas du mikserius. Blogiausia buvo ne tai, kad jie neturėjo normalių ginklų. Jie net nežinojo, ko ieško. Algirdas galvojo paprastai – Viktoro džiunglėse turėjo būti statiškas chaosas, jei čia kažkas primins tvarką ar judės, beliks tai... Suplakti ir susiurbti.
– Kaip veikia, – Algirdas nutraukė tylą, – tas... Kaip tu jį vadinai?.. Dulkių siurblys?
– Na, jis siurbia dulkes. Štai šią žarną vedžioji ten, kur nešvaru...
– O kur purvo detektorius?
– Jūs, ateityje, sugebat ką nors patys, be kompiuterių pagalbos, padaryti?
– Tai jūs, praeityje buvot pamišę rankdarbistai!
Abu vyrai nutilo. Milžiniškoje patalpoje girdėjosi tik jų žingsniai ir tolybėje ūžiantys ventiliatoriai. Nė vienas nebuvo patyręs medžiotojas, galbūt todėl ir nesuprato, kad medžiotojai elgiasi kiek kitaip.
– Kaip atrodo, – pasidomėjo Simonas, – tai, ką mes medžiojam?
– Nežinau, ieškok ko nors neįprasto.
– Man čia viskas neįprasta! – burbtelėjo Simonas ir staiga pridūrė: – Štai, mano kriokamera!
– Matai, – atsiduso Algirdas, – kai nori, randi ir pažįstamų daiktų. Manau, kad tai turėtų būti kažkas seksualaus. Prisimeni kokia gašli buvo Viktoro veido išraiška?
– Jis gašliai žiūrėdavo net į USB jungtį.
– Reiškia, – gūžtelėjo pečiais Algirdas, – jie pasirinko teisingą pirmą taikinį.
– Kas „jie“?
– Blekpis.
– Kas?! – susiraukė Simonas.
– Durniai, kurie rėkauja, kad reikia išvalyti Žemės orbitą, kad negalima mėtyti šiukšlių į Saturno žiedus...
– Suprantu, kodėl jį atsiuntė pas jus.
– Ei, – supyko Algirdas, – nereikia varyt! Pats mačiau, kad Saturno žiedai atrodė gražiau po to, kai mes ten išmetėm krūvą autobusų. Dabar taip gražiai blizga...
– Iš Žemės vis tiek nesimato.
– Negi tau viską būtina sugadinti?
Pasigirdo barkštelėjimas. Abu vyrai sukluso. Garsas pasikartojo, tačiau nereikalingos technikos šabakštyne nebuvo galima suprasti, iš kur jis sklinda. Tikriausiai Simono juslės nebuvo tiek atbukusios, nes, darkart subarškėjus, jis atsisuko. Tai, ką pamatė, tebuvo galima pavadinti kosmoso amžiaus chimera: kaip uodega besivelkantis kabelis, šešios kreivos mechaninės kojos, ant kurių uždėtas moters kūnas.
- Trys papai! – pasibaisėjęs sušuko Simonas.
- Trys papai! – susižavėjęs sušuko Algirdas.
Biomechaninis nesusipratimas žengė link vyriškių. Simonas greitai suvokė, kad bendravimas su chimera gali baigtis kaip Viktorui – teliks galva, kurioje amžiams sustings gašli veido išraiška. Čiupęs už rankos savo išsiviepusį bendražygį jis nulėkė per technikos kapinyną.
***
Vyriškiai gūžėsi keistoje transporto priemonėje, primenančioje skalbimo mašiną ant aštuonkampių ratukų. Suvokęs, kad erzinantis zvimbimas yra jo pačio dantų kalenimas, Simonas šiaip ne taip suėmė save į rankas.
- K-k-k-ką d-d-d-dar-rysim? – kreipėsi į Algirdą.
- Slėpsim-m-mės! – atsakė bendražygis.
- M-mus anksčiau ar vėliau su-suras, - piktai burbtelėjo Simonas. - Be to aš n-noriu į tualetą!
- Kentėk! Juk mes neturime ginklų. Be to, kaip galima tokį grožį naikinti?! Ar matei, kad jos kojose įmontuoti hidrauliniai stūmokliai, kurie dubliuojami paprastais servo varikliais? Ir svarbiausia – trys krūtys, kurios man primena...
- Tai juk šlykštu!
- Ką jūs, barbarai, apie moters grožį suprantate? – numojo ranka Algirdas.
- Žinai, man nusispjaut, kad teturiu dulkių siurblį. Aš tikrai noriu į tualetą. Ir aš ten nueisiu.
Simonas žengė iš slėptuvės, tvirtai rankoje spausdamas siurblio žarną, kaip Rolandas Durandalį. Antrą kartą pamačius Tai, jau nebebuvo šoko. Biomechaninė pabaisa artėjo kalbėdama visokias nešvankybes, tačiau Simono plepalai neveikė. Jis turėjo tikslą ir žinojo, kad niekas jo nebesustabdys. Tvirtai suėmęs metalinį vamzdį, vyras pakėlė rankas virš galvos. Jis jautė, kaip siūbuoja dulkių siurblys, kabantis ant senos, bet vis dar tvirtos žarnos. Iš dvidešimtojo amžiaus glūdumos atėjęs buitinis ginklas, apsuko pirmąjį ratą virš medžiotojo galvos. Simonas suriaumojęs puolė pirmyn. Sulig penktuoju ratu dulkių siurblys sutiko kliūtį – sintetiniu pluoštu sutvirtintą pabaisos galvą. Tačiau niekas negalėjo sulaikyti ginklo, pagaminto iš tvirto metalo ir kūrėjų ne be reikalo pavadinto „Audra“.
Štai tą akimirką, kai iš galvos teliko košė, tačiau biomechaninė chimera nė nestabtelėjo, vyras suprato, kad jos smegenys slypi kažkur kitur. Jis pajuto, kaip stiprios rankos jį sučiumpa, girdėjo, iš nežinia kur sklindančias nešvankybes. Suvokė, kad jam jau nebelemta nukeliauti, kur taip troško. Simonui dar nespėjus mintyse atsisveikinti su savo prieš porą šimtmečių mirusiais giminaičiais prieš akis šmėstelėjo šešėlis, ir du mikseriai sulindo ten, kur visai neseniai buvo pabaisos galva.
- Bzzzzzzzzzzzz! – nelabai grėsmingai sušuko Algirdas ir paspaudė mikserių įjungimo mygtukus.
***
Vyriškiai įstūmė biomechaninį nesusipratimą į šiukšlių išmetimo kamerą. Šalia padėjo Viktoro galvą – kosminėse šiukšlių rūšiavimo stotyse laidojimo apeigos paprastos.
Staiga abu krūptelėjo, už nugaros išgirdę žingsnelius. Žaibiškai atsisukę jie nužvelgė pusmetrio skersmens rutulį ant kojų.
- Aš esu kalbanti bomba, - maloniu balsu prisistatė rutulys. - Mane atsiuntė Blekpis, kad nutraukčiau...
- Jei šitą nesąmonę atsiuntė kosmosaugininkai, - susimąstė Simonas, - tuomet, kas atsiuntė tą tripapę?
- Gal jie norėjo garantuoto efekto, - gūžtelėjo pečiais Algirdas, - ir atsiuntė dvi priemones?
- Ei, - piktai šūktelėjo rutulys, - aš esu kalbanti bomba ir noriu pasakyti...
- Et, koks skirtumas, - atsiduso Simonas, įspirdamas bombą į šiukšlių išmetimo kamerą, - teskrenda visi velniop.
Tokio įžūlumo nesitikėjusi kalbanti bomba neteko žado ir net nespėjo sprogti prieš Algirdui paspaudžiant mygtuką su užrašu „Išmesti šiukšles“. Tik po keliolikos sekundžių Saturno žieduose blykstelėjo sprogimas, atsispindėjęs išmestų autobusų stikluose.
- Gražu, - atsiduso Simonas.
- O ką aš sakiau? – prunkštelėjo Algirdas, bandydamas nustatyti, iš kur sklinda negeras kvapas.
Dvikova: A Puokas (atvira pirštinė) – St. Sebastianas
Ginklus parinko sekundantė Varinė Lapė:
Žanras - Kominė mokslinė fantastika (Kominis - kūrinys turi turėt ironijos, juodojo humoro ar dar kokio juoką keliančio prieskonio).
Kosminė liga - kūrinyje privalo būti trys herojai, nei vienas sergantis ar virusuotas/infekuotas negali mirti, bet gali mirti sveikasis...
Medžioklė Saturno džiunglėse - beabejo, kaip Jūs ir tikėjotės, svarbiausias medžiojamasis/oji.
Skelbimas „Sugedo amžinasis variklis, ieškomas meistras“ - sukonstruokite variklį ir jį sugadinkite.;)
St. Sebastinas perleido pirmo pasirinkimo teisę A Puokui.
A Puokas parinko St. Sebastianui „Medžioklė Saturno džiunglėse“.
St. Sebastianas parinko A Puokui „Kosminė liga“
Laikas: 2010-01-24 vidurnaktis, apimtis griežtai iki 7, 5 tūkst. Kovotojams sutarus, finalinis laikas šiek tiek nukeltas
