Skrydis (dvikova)

   Ar ji buvo graži? Che che, be abejonės. Kaip dvidešimt dviejų metų snargliui, kuriam dar nė barzda žmoniškai neužaugo, gali būt negraži tokia mergina? Dabar aš į ją tikriausiai nė nežiūrėčiau – liesa kaip šakalys, juodaplaukė, neaukšta, bet tada... Ooo, man tai buvo kažkas nepaprasto.
   Iš pradžių, kai mes tik susipažinom, ji ateidavo į dalinį kartu su kitomis moterimis iš kaimo. Turbūt nereikia sakyti, kokiu tikslu tos moterys pas mus lankydavosi, taip pat kam kartais kaiman bėgiodavo kareivėliai. Dažnai viešnios atnešdavo pavalgyt, kartais net pieno ar mėsos, ir jei kuris nors kareivis gaudavo lašinių bryzą – kas tuo metu skaitėsi beveik fantastika – galima buvo bematant nuspręsti, kad širdies dama jo taip lengvai nepaleis. „Širdies damom“ mes jas ir vadindavom, tas vargšas, gyvenimo iškankintas moteris, praradusias bet kokią viltį dar kartą pamatyti į frontą išvykusius vyrus ar sūnus.
   O ji buvo jaunutė, tyli, net baikšti. Tą vakarą aš pernelyg gerai prisimenu – tampiau rąstus, ruošėmės žiemai. Buvo neaišku, ar artimiausiu metu frontas pajudės, ar mus kur nors perkels – karas ėjo į pabaigą, visi užuodė artėjančią pergalę, lakstė ant sparnų, rodos, net pamiršdami įlipti į lėktuvus. Ir nei buvo svarbu, kad bent kas dešimtas negrįždavo iš skrydžių, nei kad valgyti beveik nėra ko. Taip optimistiškai nusiteikę mes ruošėmės žiemai, kirsdami tarp kaimo ir kareivinių stūksantį miškelį, kai ankstyvą vakarą, kraunant į vežimą nukirstas pušis ji mane pašaukė. Tyliai, iš už krūmų, kad kiti vyrai negirdėtų. Jie be jokios abejonės išgirdo, bet tuoj pat sumoję, kame reikalas, mandagiai nekreipė dėmesio ir toliau brūžino pjūklais.
   Priėjau. Mergina stovėjo susisupusi į apipešiotą vyrišką skrandą, rankose laikė ryšulėlį – baltą maršką, apvyniotą virve. Gal minutę mes stovėjom vienas priešais kitą, tada ji žengė keletą žingsnių, atsitūpė, padėjo nešulį ant žemės ir atsitraukė.
   Nesupratęs, kas čia vyksta, stovėjau lyg įkaltas, kol ji prabilo – tyliai, nedrąsiai:
    - Čia tau. Čia... Čia sprandinė, ir penki kiaušiniai. Ir dar pienas.
   Paskui apsisukusi puolė bėgti. Štai taip mes su ja ir susipažinom.

   Nuo tada dalyvavau dvejuose žvalgybiniuose skrydžiuose, ir penkiskart su ja susitikau. Dažniausiai pasimatydavom per kaimo moterų „reidus“, kai pavakariais apylinkės ištuštėdavo ir galima buvo ramiai pasivaikščiot.
   Taip, mes vaikščiodavom. Nuo miškelio iki pakilimo tako, nuo tako – iki užpelkėjusio ežerėlio, ir atgal. Aš jai šiek tiek pasakojau apie lėktuvus, apie tas kelias savaites prie Minsko bei paskutinius skrydžius, o ji – apie savo mirštančią motiną, kurią jau nuo karo pradžios slaugo, ir apie brolį – kaip ne keista, irgi lakūną. Tiesa, taip ir nesupratau, kur jis ir ar išvis dar gyvas.
   O paskui man ėmė nepakakti vien pasivaikščiojimų. Juk suprantat – jaunystė. Ėmiau manyti, kad moterys yra skirtos ne vien tuščiam plepėjimui, ir užsimaniau kaip nors savąją užkariauti. Kuo nors maloniai nustebint? Pamalonint? Ką jaunai kaimo merginai gali duoti paprasčiausias lakūnas? Galvoje susisuko pirmosios beprotiškos idėjos.
   Dabar daug kas šneka, kad tais laikais armijoj būdavo geležinė tvarka, kad apie nusižengimus – o ypač tokius, kaip neleistinas technikos panaudojimas – negalima būdavo nė pagalvoti. Šaudydavo, atseit. Vos ne kas dešimtą. Pasakysiu jums atvirai: būdavo visko. Karininkai vogdavo kurą, tepalą, net atsargines dalis ir siūlydavo tą gėrį visiems norintiems, o ir eiliniai stengdavosi nuo jų neatsilikti – tiesa, kitokiais mastais. Už butelį geros samanės galima buvo nusipirkt pamainą patruliavimui, kažkas šnekėjo, kad už tris butelius kiti net sėda į mirtininkų vietas tokiuose lėktuvuose kaip Il-2. O štai už butelį pieno...
   Ji man tuos butelius nešdavo reguliariai, beveik per kiekvieną susitikimą. Taip pat kartais pridėdavo keletą kiaušinių ar gabalėlį sūdytos mėsos, ir žalio supratimo neturiu, iš kur tokios gėrybės atsirasdavo - žinau, kad kaime buvo keletas karvių, bet ar tokį turtą galėjo turėti jaunutė mergina su sergančia motina?
   Kažkodėl tuo metu apie kai kurias keistenybes nesusimąstydavau, žinių pakakdavo tiek, kiek papasakodavo ji pati. Užtat bjaurus vaikiškas noras kažkuo atsidėkot už nuolat rodomą dėmesį bei kai ko rimtesnio siekis ėmė kankinti nuo pat pirmų pažinties dienų, ir vieną vakarą mums einant pro miškelį aš pertraukiau tylą. Tada buvau velniškai nedrąsus, todėl pradėjau kone nuo debesies:
    - Žinai, šitą... O kodėl tu beveik niekada neateidavai su kitom moterim? Na, juk galėjai mane pasikviest šokt, ar ką. Kodėl pasivadinai miške, ir dar šitaip keistai... – klausimas iš manęs pareikalavo neįtikėtino pasiryžimo, ir labai džiaugiausi, kad aplink tamsu – ji bent jau nematė, kaip išbalau.
    - Chi. Žinai, aš seniau kartais pas jus vaikščiodavau. Jei būdavo noro, kol tavęs čia dar neatkėlė, iškart po išlaisvinimo. O prie vokiečių kažkodėl įprasta buvo, kad į vakaruškas vaikščioja tik... Na... Palaidos. – ji sumišo.
   Pamaniau, kad dabar nelabai kas bepasikeitė, tačiau kažkoks vidinis balsas tuo pat metu ėmė kuždėti, kad jei taip pasakysiu, ji pasijus nejaukiai. Nusprendžiau tiesiai šviesiai rėžti tai, ką norėjau:
    - Klausyk, o tu... Na... O tu esi kada nors skridus lėktuvu?
   Ji tyliai sumurmėjo mano lauktą „Žinoma, ne“ ir – kaip dabar manau – taip buvo žengtas pirmas žingsnis. Kelio atgal neliko.

   Kaip jau sakiau, itin griežtos tvarkos pas mus nebuvo. Gal ir būtų netiesa tvirtinti, kad aerodromas tuo metu stovėjo be darbo, bet visgi skristi vaikinams tekdavo gan retai. Dažniausiai pakaitomis kas porą dienų pakildavo viena – kita eskadrilė Il‘ų antžeminių operacijų palaikymui ar reidams, ir nors perėmėjai visada būdavo kovinėje parengtyje, nuolatinio sujudimo nesijautė. Ypač naktimis.
   Aš neminėsiu žmonių, kurie tuo metu man padėjo – nenoriu sukelt jiems problemų. Dauguma buvo gan sukalbami, supratingi, žinojo situaciją ir maloniai ėmė pieną bei kiaušinius, kuriuos jiems duodavau, todėl viską sutvarkiau greitai ir tyliai. Paskyrimus, kurą, lėktuvą. Daugiau apie tai nekalbėsiu.
   Atsivedžiau ją vieną vakarą, temstant, vos pasnigus. Parodžiau švariai nuvalytą pakilimo taką ir atviras angaro duris, prie kurių stovėjo apsilupęs ir nerangus, tačiau šuoliui į dangų paruoštas „Nemunas“. Paklausiau, ką ji mananti apie mano paukštį.
    - Nu jis... Didelis.... Labai... – išspaudė mergina lyg netekusi žado, ir aš žinojau, kad ji pasimetus, gal net šiek tiek kažko bijo.
    - Einam, einam, nebijok. Šiandien mes juo skrisim. – pasakiau, apkabinau ją per pečius ir nusivedžiau lėktuvo link per ištryptą sniegą. Žinot, kiek reikia žmonių, norint paruošt tokį aparatą skrydžiui? Be to, kiek reikia pastangų įdėt, kad paskui visi jie dingtų ir nesirodytų?
   Kaip anksčiau jau spėjau, piloto kabinon mes abu vos tilpom, bet skristi buvo įmanoma. Žinoma, protingiau būtų buvę merginą pasodint į apžvalgininko vietą prie uodegos, bet tada mus skirtų keli metrai fiuzeliažo, o atsidūrusi tarp didžiulio kulkosvaidžio ir krūvos prietaisų keleivė tikrai nesijaustų laiminga. Nors galiu pasakyti, kad iš stiklinio bokštelio viskas matosi daug geriau.
    - Tai šituo tu skraidai? – paklausė ji, kai mes abu įsitaisėm.
   Kad nereikėtų atsakinėti į klausimą kelis kartus patraukiau pompą ir iškart užvedžiau variklį. Šis garsiai sučiaudėjo, didindamas apsukas, ir mergina cyptelėjusi užsikimšo ausis.
    - Taip! – dėl visa ko surikau jai. – Kartais!
   Skraidyt aš juo skraidžiau, bet deja, ne kaip pilotas. Buvau vienas iš nedaugelio mokančių elgtis su fotografine technika, todėl ėmė mane tik į žvalgybinius skrydžius, sodindavo gale ir liepdavo spaudyt mygtukus. Nekoks užsiėmimas. Paskutinį kartą vairalazdę rankose laikiau, berods, rudenį – prie Minsko, kai teko į orą kelt viską, kas skraido ir sprogmenimis laistyt viską, kas juda. Būtent tada, sėdėdamas tokiame pat R-10 „Nemune“ ir gavau skeveldrą į blauzdą. Berods, apie tai jai jau pasakojau.
   Kol variklis apšilo, mes tik sėdėjom ir žiūrėjom viens kitam į akis. Paskui kažkaip automatiškai nuvairavau paukštį į pakilimo taką, iš įpročio atsiklausiau dispečerinės leidimo ir leidau nerangiai mašinai įsibėgėti. Keletas akimirkų – mes jau lėkėm virš miškelio, virš lygių laukų, apsukom ratą aplink kaimą, tikriausiai lodydami šunis ir gąsdindami gyventojus. Suvokiau, kad tuo metu beveik nesidairiau – tik užmesdavau akį į prietaisus ir gėrėjausi nustebimo bei susižavėjimo kupinu jos veidu.
   Viskas buvo lengva ir gražu. Ko gero būtent tada, kai jaučiausi laimingesnis nei kada nors gyvenime, ir priartėjo pabaiga.

   Labiau už viską aš jai norėjau parodyt mėnesienos nutviekstus baltus laukus, šviesos žaismą sniege; tiesa, vaizdą gadino kai kuriose vietose išrausti apkasai, duobės aplink aerodromą ir kitas visai neseniai praūžusio fronto palikimas, bet visumoje tai buvo nuostabu – jūs tikriausiai net neįsivaizduojat, ką reiškia skristi naktį šviečiant mėnuliui.
   Ir šviečiant ne tik jam.
   Pirmiausiai aš juos pamačiau pietuose. Trys, gelsvi, sekė paskui lėktuvo uodegą gal dvidešimties metrų atstumu, išlaikydami pastovų greitį ir aukštį. Širdis iškart nusirito į kulnis, žinojau, kad akys manęs neapgauna – kam jau kam, o pilotui vaidenimasis dažniausiai blogai baigiasi. Norėjau atsisukti į merginą, paklausti, ar ji irgi tai mato, bet ketinimo taip ir neįvykdžiau – dešinėje, šiek tiek aukščiau sparno linijos pamačiau sklendžiantį dar vieną tokį pat burbulą. Šis buvo oranžinis. Išsižiojęs kiek į jį paspoksojau, o paskui išgirdau tylų, žaismingą jos balsą:
    - Pažiūrėk tiesiai ir į kairę. Atrodo ten vakarai, ar ne? Skrisk prie jų.
    „Tiesiai ir į kairę“, vakaruose, mirksėjo penki į vieną liniją sudėlioti žiburiai. Melsvi, kiek labiau į baltumą – taip per šalną debesyse šviečia mėnulis.
   Palenkiau vairalazdę, lėktuvas truputį pasviro, ir kai mirksinti girlianda buvo tiesiai prieš nosį, jį ištiesinau. Norėjau atsisukti, pažiūrėti į savo pakeleivę, bet nedrįsau – tik vietoj to drebančiom rankom truputį  padidinau apsukas.
   Štai taip viskas ir prasidėjo. Tiksliau, priartėjo prie pabaigos.

   Mes skridom beveik tiesiai į vakarus, prie nuolat tolstančių mirksinčių žiburėlių. Praradau laiko nuovoką. Galvoje ūžė, ir pro tą ūžimą prasimušė tik tylus merginos kvėpavimas prie dešinės ausies – gan keistas dalykas, turint omenyje balsingą „Nemuno“ variklį. Bet man kažkodėl tuo metu mažiausiai rūpėjo, kodėl lėktuvas neskleidžia įprasto triukšmo.
   Nes žinot, kur mes buvom? Būtent, virš fronto. Po pilvu turėjo knibždėte knibždėt fricų, laukiančių lengvo grobio. Antžeminės pajėgos lėktuvo nukabint tikriausiai nepajėgtų, visgi ne tas aukštis, tačiau jau dabar mūsų link, ko gero, lėkė gaujos kryžiuotų grobuonių iš artimiausio aerodromo. Juk, tiesą sakant, R-10 yra lengvas bombonešis, jis tik kartais naudojamas žvalgybai. Manot, formos kas nors apačioje gali neatpažinti?
   Aišku, kad atpažins. Štai tų mielų trejų burbulų uodegoje ir vieno palei sparną pagalba. Jie juk taip dailiai apšviečia ir išryškina fiuzeliažo linijas...
   Tuo metu man net nedingtelėjo, kad žvelgiant iš apačios didžiausias akcentas yra ne kažkoks lėktuvėlis, o keturi ryškiai šviečiantys taškai danguje. Aišku, be kita ko, aš net nežvilgtelėjau pro langus – kitaip būčiau pastebėjęs, kad peizažas truputėlį keistas.
   Berods, naktis tuo metu jau turėjo baiginėtis – už nugaros horizontas nusidažė švelniai rusvu atspalviu, ir mergina pasilenkė prie mano ausies. Buvo įsitaisiusi už sėdynės, toje vietoje, kur turėtų būti parašiutas bei dar keli nelabai reikalingi daiktai. Tyliai tarė:
    - Žinai... Atleisk, kad taip išėjo. Tiesiog man labai reikėjo truputį paskraidyt, todėl susiradau tave, tu tikai. Supranti, tiesiog aš taip seniai nemačiau savo motinos, kad tu net neįsivaizduoji... O dabar štai ten, kur šviečia tie penki taškai, manęs laukia brolis pilotas. Toliau skrisiu su juo. Tu juk nepyksi?
   Taip, ji šnekėjo keistai. Beveik nieko nesupratau. Galva buvo užkimšta bjauriu ūžimu, keliomis minčių nuotrupomis – kad jau švinta, kad neužteks kuro grįžti atgal – ir reaguoti į aplinką aš tiesiog negalėjau.
    - Ir dar. Labai prašau, nekreipk į mane dėmesio. Neprisimink manęs, gerai? Juk tai, kas dabar šalia tavęs, esu ne aš. Tikra aš – štai ten, - ji mostelėjo dešinėn, už lango. – o jei prisiminsi tokią, kokią matai, kada nors tau tikrai bus tik blogiau. Taigi pamiršk. Atia.
   Truputį atsitokėjau, bet matyt, nepakankamai, kad suvokčiau aplinką. Penki šviesos rutuliai, seniau mirksėję tolumoje, dabar buvo išsidėstę ratu apie lėktuvą – vienas priekyje, du šonuose ir du gale, o oranžinis, skriejęs virš dešinio sparno, staiga dingo. Su juo dingo ir mergina.
   Štai taip viskas ir pasibaigė. Beveik.

   Jei rimtai, maždaug tuo metu aš lyg pabudau iš sapno – variklis palengva ėmė čiaudėti, nosis smigti žemyn, ir kiek pajėgdamas užverčiau vairalazdę į save. Aišku, tai niekuo nepadėjo. Parašiutas saugiai gulėjo angare, o visos trys kuro kiekį rodančios rodyklės tikriausiai rungtyniavo, kuri bus nukritusi žemiau už kitas. Kažkokio neaiškaus jausmo skatinamas tą akimirką aš trumpam pakėliau akis – ir priešais pamačiau ne įprastą fronto peizažą, apsnigtus laukus, šen ten išmėtytus miškelius ir sugriautas sodybas, o vientisą, ošiančią girią. Žalias kilimas dengė viską nuo horizonto iki horizonto, kai kuriose vietose virš jo iškildavo viena – kita pušies viršūnė. Tas miškas stulbinančiu greičiu šoko artyn pasitikti krentančio lėktuvo. Paskui aš užsimerkiau, o kai atsimerkiau, jau smigau tiesiai į pilką mūsų aerodromo pakilimo taką.
   Lėktuvą rado apie vidurdienį, kai keitėsi budinčiųjų pamaina – tik kelis vyrukus aš buvau įtikinęs neiti sargybos, maniau iki ryto tikrai grįšiąs. Pasirodo, buvau teisus. Grįžau. „Nemunas“ gulėjo prie išvažiavimo iš pakilimo tako, ant pilvo, sudėtu šasi ir beveik be propelerio. Į žemę jis greičiausiai tėškėsi iš kokių penkių metrų aukščio, ir neabejotina – buvo kaip reikiant įsibėgėjęs, nors kuro bakuose nelikę nei lašo. Pats saldžiai miegojau piloto vietoje.
   Nors tą dieną savo kailiu pajutau visas karininkų įtaisyto pragaro kančias, bet kažkokiu stebuklingu būdu net likau tarnyboje, iki karo pabaigos dalyvavau keliolikoje žvalgybinių skrydžių. Beje, turiu ir kuklią apdovanojimų kolekciją. Aplamdytą R-10 taip pat nesunkiai suremontavo – man pačiam teko tikrinti jo aparatūrą, ir kartą aš pastebėjau gan įdomų dalyką:
   Mano skrydis buvo apiformintas kaip „Žvalgomasis, siekiant užfiksuoti likusias įtvirtinimų ir apkasų pozicijas“ – tai buvo tiesiog graži pasakėlė, kad paskui galima būtų kam nors parodyti porą nuotraukų iš paukščių skrydžio ir pasakyti – „va, taip atrodė šita vieta trys mėnesiai po išlaisvinimo“. Tačiau fotografavimui lėktuvo aparatūra buvo paruošta, ir kai ardžiau ją tikrindamas objektyvus, mano dėmesį patraukė  prasisukusi juostelė. Taip, ja buvo fotografuota. Keturis kartus. Pasielgdamas gana negražiai į ataskaitą aš parašiau, kad juosta negrįžtamai sugadinta, ir gavęs pirmą progą ją išryškinau.
   Dvejose nuotraukose matėsi apsnigti laukai ir kažkokio miestelio gabalas, užtat kitose dvejose – vientisas miškas. Tais laikais net žvalgybinių lėktuvų niekas neaprūpindavo itin gera technika, galima buvo abejoti atvaizdų tikrumu – juolab fotografuota prietemoje – tačiau kažkodėl man atrodo, kad ten tikrai matosi dalelė kažkokio kito pasaulio. To, iš kurio pas mus trumpam buvo atkeliavusi jaunutė mergina, ir to, į kurį aš šiaip ne taip ją sugrąžinau.
   Tas nuotraukas vis dar turiu, įrėmintas, kabo mano namuose Vilniuje. Ir galiu pasakyt, kad tuo viskas tikrai baigėsi.

   1953, Vilnius – Černigovas – Vilnius

 
   Tekstas konfiskuotas iš asmeninio archyvo, 3 vnt. Sunaikinti. KGB antrosios vyriausiosios valdybos įsakymu, 1954 liepos 18 d. Vilnius.

 
   Nežinomo autoriaus teksto fotokopija. Rasta neatpažintame tarnybiniame archyve, 1 vnt. Nuotraukos, nespalvotos, 15x10 cm. Nepataisomai sugadintos. 2 vnt. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 2010 m. sausis, Vilnius.

---------

Sąlygos - kūrinyje privalo būti aprašytas pakankamai vientisas pasaulis ir koks nors reikšmingas artefaktas – aprašomam pasauliui nebūdingas objektas (daiktas, statinys, asmuo ar pan.).
Tema - „Žinoma žemė“ – apie baltąsias pažinimo dėmes čia ir dabar, apie tai, kas nors ir įprasta, bet atidžiau pažvelgus, yra gana keista.

Į dvikovą iškvietė Aurimaz, 2010-01-13.