Pasivaikščiojimai debesyse (dvikova)

Hansas jau laikė save nugalėtoju. Sunkiausi mūšiai liko užnugary, pajuodusiuose nuo dūmų laukuose, išvagotuose apkasų, pilnų pūvančios mėsos ir parako smarvės bei visokiausios karinės technikos lūženų.
Bent jau tokį vaizdą jam nupiešė vienas pėstininkas, sutiktas karo lauko ligoninėje. Hansas niekada nelandžiojo po apkasus – jam ir nebuvo lemta. Jis viską regėjo iš tokių aukštybių, kad žmonių beveik nebesimatydavo, o taikinius išduodavo tik pabūklų žybsėjimai ir artilerijos sviedinių sprogimai. Iš lėktuvo jie panašėjo į mažyčius grybukus, nuostabiai greitai išdygstančius ir čia pat supūvančius.
Taip, jis didžiavosi, kad yra pilotas. Daugybę kartų grįžo iš oro kautynių nugalėtoju, kuomet ne vienas jo bendražygis buvo numuštas daug klastingesnio priešo.

Bet dabar jau priešų beveik nebėra – Trečiasis Reichas baigė užkariauti kiekvieną sausumos lopinėlį, nepasigailėdamas nė vieno - net savo patikimiausios sąjungininkės Rusijos.
O!... Toji diena tikriausiai buvo pati kruviniausia žmonijos istorijoje. Milijonai lavonų tūkstančiuose hektarų. Hansas įsivaizdavo, kad jo pyrago dalis turėtų būti nemaža. Juk jis tuomet skrido su pirmosiomis eskadrilėmis. Bombomis lijo ir iš jo „Foko“. Taip, išmetė daug bombų.  Grįžo į bazę, pasipildė amuniciją ir grįžęs išmetė dar daugiau.
Šlovinga buvo diena, nieko nepasakysi. Fiureris jį greičiausiai padarys vienu iš savo generolų. Būtų visai malonu iš jo pusės...

Pilotas grįžo iš svajų ir apsidairė. Lėktuvo propeleris tvarkingai mirgėjo prieš stiklą, silpna vibracija maloniai masažavo sėdynę. Šį kartą smulki misija. Stambių pastaruoju metu nebeliko – buvę priešai arba tapo sąjungininkais, arba pamažu mirė darbo stovyklose. Likę įvairių šalių partizaniniai būriai buvo tik įkyrios musės, kurias nesunkiai pritrėkšdavo antžeminės pajėgos.
Tačiau retsykiais vis dar pasitaikydavo užsilikusių priešų armijų likučių. Kai kurie būreliai buvo pakankamai gausūs ir vis dar išlaikę kovinę formą. Štai tada ateidavo jo valanda. Staigus antskrydis, bombos krenta žemyn, taškydamos pasaulį į šipulius, tada lėktuvai apsisuka ir baigia arti dirvonus kulkomis.
Tokiomis akimirkomis Hansas net uždainuodavo iš neapsakomo pasididžiavimo. Ir bliaudavo tol, kol jo nenuramindavo aukštybėse išpilkėję peizažai.

Šį kartą tai buvo kiek kitokia užduotis. Vienišas kaimelis keistu airišku pavadinimu – Kenmaras. Niekas apie jį net nebūtų išgirdęs,  jeigu ne generolo, vadovaujančio okupantų kariuomenei užgaidos – šis užsinorėjo, kad kiekviename sumautame užkampyje būtų nors po menkiausią vokišką štabą. Vos ne šalia kiekvieno atokesnio vienkiemio. Maža kas – gal ten klastingas priešas rengia sąmokslus ir ruošiasi sprogdinti Reichą iš vidaus?..
Keturi iki dantų ginkluoti „panzeriai“ iš Kenmaro taip ir nebegrįžo. Žvalgyba ėmė triukšmauti, kad toje skylėje greičiausiai tupi koks užsilikęs airių batalionas. Mat visus pasiųstus tankus rado sulankstytus po didžiausiomis akmens luitų krūvomis. Būsimasis Kenmaro SS viršininkas dingo kaip į vandenį kartu su tankistais. Oficiali išvada – pasala ir provokacija.
Ir dabar reikėjo su tais provokatoriais pasikalbėti jų kalba. Hansas ketino visą gyvenvietę paversti mėnulio paviršių primenančia dykuma – krateriai, dar didesni krateriai ir pilkas nuo pelenų paviršius.

Toli priekyje subolavo smukūs pastatai. Atėjo metas vadovauti.
Įjungęs radiją perdavė eskadrilei nurodymus. Ketino pralėkti virš vietovės kiek galima platesniu frontu, bombomis atkirsdamas visus įmanomus priešo atsitraukimo kelius.
- Jų technika, vyručiai! Nepasigilėkite nė vieno vežimo, net jeigu jis teturėtų du ratus. Ir nepamirškite tiltų! – aiškino Hansas visiems ir taip suprantamus dalykus. - Lapine, Juokdary, Mocartai – jūsų pietinė pusė. Portveinas, Drakula ir Cukrelis ima šiaurę. Visi kiti -neatsilikite nuo manęs!
Lėktuvai pamažu ėmė skirstytis, pasidalindami į tris nedideles grupes.
- Čia Portveinas. Drakula, nematau tavęs. Kur tave velniai nešioja?
- Žemiau tavęs, nurimk.
- Ką reiškia „žemiau“? Tu nesupratai įsakymo? Puolame išsidėstę plačiai! Staigiai marš į kairę nuo manęs!
- Gerai jau, netrukdysiu tau šikti bombomis... Ei, ar pastebėjote tai? Kažkas yra ore, virš debesų.
- Kalba Musė. Ką tu pastebėjai, Drakula?
- Nežinau dar. Kažkoks mažas objektas, tikriausiai labai aukštai. Jis laikosi tarp mūsų ir Saulės.
- Čia Portveinas. Suku į šoną patikrinti.
- Vyrai, stenkitės laikykitės plano! – išspjovė radijas piktą Hanso riksmą. – Niekas nesuka į šoną, supratote?!
- Čia mes visi mirtininkai, Loky, - atsikirto pilotas, pravardžiuojamas Portveinu. – Savo lėktuvo į spąstus nekišiu. Trumpam palieku formuotę. Drakula, Cukreli – tęskite puolimą.
Pilkas Portveino „Fokas“ pasivertė ir nupikiravo pro Cukrelio bombonešį, imdamas daryti lankstą ir tuo pat metu didindamas aukštį.
- Kalba Lokys. Ataka tęsiama pagal planą.
Hansas akies krašteliu pastebėjo dešiniau kylantį Portveino naikintuvą. Nieko nepadarysi – oro atakos dalyviai retai kada laikydavosi vadavietėse numatytų planų. Nenumatytose situacijose bet kokia formuotė virsdavo atskirų pilotų kova su individualiu priešininku, kad ir kur jis bebūtų – ore ar ant žemės.
Ir visgi – šioje vietoje niekur arti nebuvo oro uostų. Ore neturėjo būti jokios svetimos aviacijos...

Po lėktuvo korpusu sumirgėjo daržai ir skurdūs pasėliai. Hansas pasiruošė trūktelėti bombas išlaisvinančią rankenėlę. Kairėje ir dešinėje žemę jau rausė Cukrelio bei Mocarto paleisti užtaisai.
- Čia Portveinas. Drakula buvo teisus – ten kažkas yra.
- Lokys. Ką matai, Portveinai?
- Dar nežinau. Mažas objektas. Labai mažas. Panašu į... Šūdas!
- Portveinai, ką ten pamatei?
Radijas tylėjo.
Hanso pabūklas uždainavo, imdamas spjaudytis kulkomis. Tačiau pilotas pamiršo, kad tai turėtų būti labai linksma. Hansas laukė atsakymo iš viršaus, kur neabejotinai kažkas nutiko.
- Portveinai, atsiliepk!
- ... man daužo langus! Negaliu juo nusikra... – staiga pratrūkęs riksmas eteryje tuoj pat ir nutrūko. Kiekvienas susyk suprato – Portveinas virš debesų pateko į oro kautynes.
- Portveinai, laikykis, drauguži, ateinu tau į pagalbą! – tai buvo Cukrelis. Net pusės savo sprogmenų neišnaudojęs jis pasuko aukštyn.
- Kalba Lokys. Portveinai, kas tave užpuolė? Ar girdi mane? Kas tave puola?
- Čia Portveinas! …uštas, aš pamuštas! Jis nulėkė prie jūsų, vyr...

Portveinas pamuštas?..
Hansas akimirką sutriko. Jis pažinojo vyruką – šis buvo nuostabus pilotas, retai kada sutrinkantis, visada planuojantis oro dvikovas iš tolo.
Tačiau jis kažką prisileido per arti.
- Portveinai, čia Lokys. Ką tu ten pastebėjai?..
Staiga Hansas išvydo jį – smingantį žemyn beveik stačiu kampu. Portveino lėktuvas atsuko prieš jo akis sparnus, su visais numeriais ir ženklais, akimirksniu bakstelėjo Kenmaro pakraštyje į uolas ir virto ugnies bei dūmų kamuoliu.
Hansas beveik instinktyviai pažvelgė viršun, tikėdamasis pamatyti išsiskleidusį parašiutą.
- Čia Mocartas. Kylu patikrinti padėties, - sušnypštė radijas.
- Drakula. Saugau tavo užnugarį, Mocartai.
- Lapė. Aš su jumis, vyrai!
Vienas po kito jie traukėsi, pamiršę Kenmaro bombardavimą. Hansas žinojo, kad jie visiškai teisūs – jeigu jų tykojo pasala, tuomet reikėjo ja pasirūpinti pirmiausiai.
- Lokys. Cukreli, ar pastebėjai, ką ten susitiko Portveinas?
- Dar ne, ieškau. Man regis, čia tuščia, Loky. Nematau nė vieno lėktuvo. Palauk, kažkas... ne, čia Mocartas.
- Kur pats Portveinas? Ar jis suspėjo katapultuotis? Kas nors matote parašiutą?
- Ne, jokio parašiuto...
- Cukrelis. Man regis, kažką pastebė... Viešpatie aukščiausias, kas ČIA?!
Ryšys nutrūko – pilotui greičiausiai ne kalbos dabar buvo galvoje. Sutrikęs Hansas pasuko į tą pusę, kur, jo manymu, turėjo būti Cukrelis.
- Kas nors pastebėjote, kas jam nutiko?!
- Čia Drakula. Matau Cukrelį! Suka kilpas žemiau debesų!
- Kas jį persekioja?!
- Tuoj... Ne, nematau jokio priešiško lėktuvo. Ir Cukrelio manevrai kažkokie neįprasti. Dabar jis sukasi ore skrisdamas tiesia linija. Nesuprantu...
Hanso „Fokas“ galop išniro žemiau debesies. Kiek dešiniau jis pastebėjo Drakulos naikintuvą raudona uodega ir pasuko į jį, ketindamas viską pamatyti savo akimis. Jo vyrai šiandien kalbėjo lyg apsiėdę drignių – nė vienas nesugebėjo paaiškinti, kas vyksta.
- Cukrelis!.. – kvyktelėjo radijas. Hansas įsitempė. – Negaliu jo nusipurtyti! Jis daužo laužtuvu stiklą! Aš tuoj...
Jo balsą nustelbė staugimas ir traškesiai.
Daužo laužtuvu? Kas, po velniais, ten dedasi? Su kokiu velniu susitiko Cukrelis?
Dabar jis ir pats išvydo – sukdamasis aplink savo ašį lėktuvas išniro iš debesies ir ėmė smigti žemyn. Suspėjo pamatyti, kaip pilotas šaute iššovė, kad išsigelbėtų.
Tiktai jis nekrito žemyn, o kilo į viršų.
Apstulbęs Hansas sekė akimis juodą taškelį, pranykstantį debesyje. Po akimirkos vėl atgijo radijas – dabar užbaubė Mocartas. Ir keikėsi jis labai trumpai – daug trumpiau, nei Portveinas ar Cukrelis.
„Metas dingti“ – sukirbėjo Hanso galvoje. Jis jautė, kad čia vyksta kažkas nenusakomo, su kuo dar nebuvo susidūręs. Tai jį baugino ir vertė pamiršti Kenmarą. Na taip – misijos neįvykdys. Na taip – kariškiai liks labai nepatenkinti. Bet jo nenubaus. Jis pilotas, o pilotų niekas nebaudžia. Juos tik paskiria į kitas užduotis...

Lėktuvą sukrėtė smūgis, Hansas aiktelėjo iš netikėtumo. Priekinį stiklą uždengė šešėlis.
Iš pradžių pilotas niekaip negalėjo susivokti, ką mato jo akys. Turbūt todėl, kad tokiame aukštyje nė vienas normalus pilotas nesitikėtų susitikti žmogaus, apsirengusio storus kailinius, apsiraišiojusio diržais, apsivyniojusio kojas storais kailiais, su dujokauke ant veido ir nedideliu mėlynu balionu, pritvirtintu prie nugaros. Balioną ir dujokaukę jungė žarna, kruopščiai pritvirtinta prie rūbo, kad netabaluotų į visas puses.
Į pirštinę įmauta ranka laikė aprūdijusį laužtuvą. Pats sutvėrimas nebuvo labai aukštas. Tarsi koks gnomas debesyse.
Žmogysta stovėjo ant variklio kapoto ir žiūrėjo į pilotą. Hansas lyk užkerėtas žiūrėjo į žmogystą, nors per dujokaukės apvalius stiklus negalėjo įžiūrėti šio akių.
O gal ten jų ir nebuvo?..
- Šventas Dieve...
Laikanti laužtuvą ranka pakilo ir ėmė darbuotis. Keturi tikslūs smūgiai – priekinio stiklo neliko. Tik kai užpuolikas nusitaikė jam į veidą, Hansas atsipeikėjo ir apvertė lėktuvą, stengdamasis nusipurtyti jį.
Ėmė viską suprasti – kodėl kiti taip keistai elgėsi ir kodėl iš karto neatsakė į paprastą klausimą – jis ir pats ne iš karto susigaudė, ką mato.
Žmogysta nuslydo nuo jo lėktuvo kapoto ir pradingo iš akių. Tik Hansui nuo to nė kiek nepalengvėjo – reikėjo skubiai leistis žemyn. Neįmanoma buvo dalyvauti kautynėse, kuomet vėjas neleidžia normaliai atsimerkti.
- Čia Lokys... - Hansas susikeikė ir nutraukė ryšį. Vėjas taip švilpė, kad jo balso beveik nesigirdėjo. Prakeikimas...
Staiga lėktuvas vėl krestelėjo ir jis su siaubu išvydo, kaip laužtuvo galas leidžiasi tiesiai jam virš galvos. Nuo pirmo smūgio išdužo stiklas. Antras smūgis ištaškė piloto smegenis.

Keistasis užpuolikas atsispyrė nuo lėktuvo korpuso ir nulėkė ieškoti kitos aukos. Pasivaikščiojimas debesyse buvo netgi smagesnis, nei iš pradžių įsivaizdavo...


---


Aušo dar vienas šaltas ir drėgnas rytas. Morlokas pasilypėjo ant kalvos ir nužvelgė įlanką, skalaujamą tingių Atlanto bangų. Žmonės pamažu traukė keliu žemyn, į pakrantę. Apačioje baigė susirinkti visi Kenmaro gyventojai.
Morlokas pakėlė galvą ir paieškojo danguje paukščių. Keista – šį rytą neišvydo nė vieno. Blogas ženklas. Skurdūs Kenmaro medžiai kalbėjo tą patį – blogas ženklas. Nereikėjo tų keturių tankų liesti. Nereikėjo žudyti okupantų. Jie būtų atvykę, įsikūrę ir patyliukais vaidinę viršininkus. Kenmare nėra nė vieno kareivio, vadinasi, vokiečiams nėra ko nerimauti. Būtų čia likę iki geresnių laikų. Sako, ne visi jie trokšta kraujo.

Tačiau Kenmaro žmonės nesutiko su tuo. Susirinkę rotušėje susitarė – verčiau jie patyliukais pranyks iš šios vietos, nei leis kažkokiems svetimšaliams šeimininkauti. Pasislėps amžiams požemiuose.
Beliko paklusti daugumos valiai.

Morlokas patraukė į sandėliuką, kurio liepė žmonai tyčia neliesti. Visi įrankiai tebebuvo savo vietose. Ištraukė iš po šlamšto krūvos seną, surūdijusį laužtuvą ir pamėtė iš delno į delną. Pagalvojo, kad bus kaip tik – ne itin sunkus, neslysta iš pirštinės. Kaip tik šešiolikos metų vaikiui.
Sugrįžęs į trobą, Morlokas dar kartą priekabiai nužvelgė Branoną, kuris sėdėjo patalpos viduryje, apraišiotas kailiais ir diržais. Šalia vaikino gulėjo dujokaukė, nuo jos nutįsusi žarna suko jam per rankovę ir petį užnugario, kur buvo pririštas mažas deguonies balionas. Jo veide buvo sustingusi ramybė ir abejingumas, akys žvelgė į tuštumą, neregėdamos šio pasaulio.
- Atnešiau tau ginklą, Branonai, - Morlokas parodė surūdijusią geležį. – Tai laužtuvas.
Vaikis jam nieko neatsakė.
- Ar girdi mane, Branonai?
- Taip... – mieguistai sumurmėjo šis.
- Klausykis įdėmiai ir įsimink – tu naudosiesi laužtuvu. Išmuši juo lėktuvo stiklą, suduosi pilotui mirtiną smūgį. Tai darysi tol, kol ore neliks nė vieno pašaliečių lėktuvo. Ar supratai mane?
- Aš suduosiu pilotui... – sumurmėjo vaikis. – Kol nė vieno neliks...
- Šaunuolis, Branonai. Ir nebijok. Tau nėra ko bijoti. Pilotai, kurių galvas sutrupinsi laužtuvu, pateks į geresnį pasaulį. Jiems nuo to bus tik geriau.
- Jie pateks į druidų žemę...
- Taip, teisingai, – Morlokas  liūdnai nusišypsojo.
Sunkiausia jau buvo užnugaryje. Branoną pavyko įtikinti, kad žudyti nėra blogai. Jis jau nebebijojo ir nebesiskundė. Sėdėjo sustingęs ir laukė savo valandos.

Girgžtelėjo durys, vidun įėjo dar vienas vyras. Morlokas pažino miestelio seniūną.
- Jau baigėme gabenti daiktus, - pasakė seniūnas, niauriai spoksodamas į nereaguojantį Branoną. – Pusė žmonių jau nusileido į požemius.
- Jau išrinkote, kas pasiliks ir užmaskuos įėjimą?
- Taip. Damnaitas ir Konoras pasisiūlė patys.
- Kas juos už liežuvio traukė? – paniuro Morlokas.
- Vyrai tiesiog neturi ką prarasti, druide. Tu tikrai įsitikinęs, kad šitaip apsirėdęs Branonas sugebės skraidyti ore?
- Sugebės. Jo ir vardas tam tinkamas – Branonas – Varnas...
- Nejuokinga, žinai.
- Argi aš jus nuvyliau kada nors? – piktai suniurzgė Morlokas. – Jeigu Branonas sugebėjo susidoroti su tankais, lėktuvai jam nesukels didesnių rūpesčių.
Seniūnas trūktelėjo pečiais, nenuleisdamas akių nuo vaikio, kuris jau kažkelintą parą gyveno nei šiame, nei kitame pasaulyje. Keistesnės hipnozės jam dar neteko matyti.
- Gaila tik, kad ten, debesyse jis ir mirs, - atsiduso Morlokas. – Tačiau tokia jo lemtis.
Seniūnas nieko neatsakė, tik dar kartą trūktelėjo pečiais. Tada apsisuko ir išėjo. Reikėjo paskubėti – gyvenvietėje žmonių nebeliko, jo šeima jau buvo nusileidusi į požemius. Morlokas netrukus pasivijo jį, besileidžiantį keliu žemyn.


Branonas vis dar nejudėjo. Šalia gulėjo laužtuvas ir dujokaukė. Netoliese tyliai tikslėjo laikrodis.
Iš kažkur toli ausį pasiekė žemas grumėjimas. Tai lėktuvai artinosi. Branonas nekreipė dėmesio ir į juos.

Tik suskambus žadintuvui jis krūptelėjo ir pažvelgė į daiktus šalia. Užsimaukšlino dujokaukę. Pasirėmė laužtuvu ir atsistojo. Išėjo pro duris, pažvelgė į horizontą, lyg galėtų matyti kiaurai kalvas.
Pritūpė, atsispyrė ir liuoktelėjo į viršų, į neįsivaizduojamą aukštį.

Šiandien jis ketino pasivaikščioti debesimis.