Du tiltai

Valdovė mirtis, kartkartėmis tiltu susijungia su gyvybe, pati sau leisdama gyventi ir džiaugtis gyvumo malonumais. Amžinybė amžinai atsibosta. Ji stengiasi niekada nepamiršti kas ji tokia. Todėl prieš susikraudama lagaminus, palieka antspaudą, tai sutartis grįžti atgal. Kelione laikina, bet ji tokia neįsivaizduojamai nuostabi, jog viskas, kas buvo prieš ją užmirštama. Miestai tave užvaldo, architektūra, žmonės, tekanti saulė ir milžiniški kalnai. O koks nuostabus duonos skonis, koks gardus cukrus, kokia harmoninga melodija, šypsena sušildo, akys užburia. Jei ne tas prakeiktas antspaudas, pasilikčiau amžinybę. Juk ši šalis pati šauniausia, pati nuostabiausia visame pasaulyje, ji vienintelė, nepamirštama, pirmoji meilė. Antspaudas darosi vis tamsesnis, išryškėja metai, data, valandos, minutės, sekundės. Paskutinė atostogų diena, laikas krautis lagaminus.  Matau kaip susideda atvirkščias tiltas. Pradedu prisiminti, ką buvau užmiršęs. Trept, trept, trept...