The Hope

          Kambaryje buvo vėsu. Neda gulėjo užsiklojusi kaldra ir užklojusi Dano šąlančias kojas, nors šis ir bandė atsisakyti neigdamas, jog jam šalta. Jie gulėjo porą valandų, kol jos nesuėmė miegas. Ji užsirūkė ir ėmė snūduriuoti, nes jau kurį laiką sėdėjo jų abiejų tyloje. Kelias sekundes vaikinas stebėjo ją ir jos smilkstančią cigaretę. Bučinys. Jis atsitraukė. Mėlynos Nedos akys nevalingai prasimerkė, o lūpos sujudėjo :
- Nereikia... – ji nusuko veidą.
        Pirmojo bučinio neišvengė, o pakartot to nedrįso. Įsitvyrojo tyla. Jis žiūrėjo sutrikusiomis akimis į geidžiamas lūpas, o jos netruko pajudėti. Tik vėliau Danas ėmė klausytis lėtai, bet aiškiai bei taisyklingai tariamų žodžių :
        - Tu nemylėjai. Tau dar niekuomet neskaudėjo. Ne dėl kito, ne vardan kito, o dėl savęs – paties tuomet brangiausio žmogaus. Nenoriu tau suteikti skausmo, bet dabar daugiau negaliu ir neturiu, ko tau duoti.
        - Tu neteisi.
        - Kai kentėsi – ateik ir pasakyk, jog klydau. Gal tuomet jau galėsiu tau pritarti.
        - Bet tu nežinai...
        - Tu taip pat daug ko nežinai, bet neduosiu tau to, ko šiandien čia atėjai.
        - Ką turi omeny? – jis nukėlė kojas nuo josios klubų (buvo apžergęs ją ir klupojo ant kelių) ir atsitraukė, - tai tik žaidimas.
        - Negaliu nieko duoti žmogui, kuris gyvenimą vadina žaidimu. Nelauksiu, kol ir jausmus įvardinsi tik viena žaidimo rūšimi.
        - Juk tu laisva?
        - Kaip paukštelis... narvely...


                                  -------------------------------------


          Penktadienį Neda vėl atėjo į draugų ir Jo lankomą barą. Prisėdo prie pažįstamų žmonių nusėsto stalo. Šalia prisėdo ir Jis. Aplink nuskardėjo juokas.
- Tavo mergina? – ir vėl masiškas juokas.
        - Kiek merginų turi? Galėtume juos paerzint dėl smagumo, - norėjo pašnibždėt į ausį, bet jos mintį nutraukė pastaba :
        - Jis juk vedęs!
        - Na… taip atrodantį vaikiną verta suvystyti… -  nespėjus jam nieko pasakyt - pertraukė, - juokauju!
          Susitvardžiusi, kol niekas nieko nepastebėjo, paklausė :
        - Kodėl tu jos čia neatsivedi ?
        - Ji kitokia.
        - Tai ji ne žmogus? – kiek pašaipiai atkirto bandydama prisidegti cigaretę.
        - Tu nesuprasi...
        - Na jei nepaaiškinsi tikrai nespėliosiu nenorėdama nei įžeist nei tuo labiau įskaudint. Norėsi – pasakysi. Gal kas turit [b]veikiantį[b] žiebtuvėlį?! – suskubo keisti temą, kol šis nepanoro konors paaiškinti.
        - Na...
        - Nesvarbu. Ne vieta. Ne laikas.
        - Ko gero tu teisi, - pasakęs nuėjo link tualeto.
        - Jo žmona invalidė, - ramiai tarė vienas jo draugų (aukštas tamsaus gymio juodaplaukis, kurį ji tik dabar pastebėjo sėdint priešais).
        - Tai priekaštas?
        - Tai jo kasdienybė. Prieš porą metų ji buvo labai panaši į tave, bet dabar ji nebe... – iškvėpęs kartu su pilkų dūmų debesiu tęsė, - ... nebe vaikšto.
        - Visvien tai nuskambėjo tarsi priekaištas.
        - Tu man patinki. Esi nuoširdi, bet išeik. Jis bando užsimiršti, bet jos niekada nepaliks.
          Jai baigus rūkyti parėjo Danas.
        - Man laikas – šis tas nutiko mano draugei. Papasakosiu vėliau, - “gal...” mintyse sau ištarusi atsistojo eiti.
        - Norėčiau dar kada tave pamatyti, - tarė juodaplaukis, į ją nežiūrėdamas ir bandydamas užsidegti eilinę cigaretę.
        - Kur? – ramiai paklausė pažvelgusi į dabar jau į ją nukreiptas akis (žaliaakis... dygtelėjo širdį prisiminus prarastą žmogų).
        - Aš tau paskambinsiu, - vis dar nustebęs ėmė ieškoti servetėlės.
        - Iki!
          Prieš išeidama užrašė numerį ant Rimo ištiestos popieriaus skiautės.
        - Sudie, Danai.
          Jis nebeišvystų šios merginos, jei ne tas pats draugas, bekartojantis, jog “įklimpo”.
        - Noriu nuolatos būti tik su ja. Velnias! Pats neblogiau nei aš žinai, jog man tai nebūdinga!
        - Na...
        - Danai?!
      - Taip. Aš niekur neišėjau.
      - Liaukis! – ištarė keistai perkreipdamas veidą. Panašėjo į susikrimtusį žmogų.
      - Džiaukis ir mažiau apie tai galvok. Tai tik gadina viską, patikėk!
      - Aš bijau ir tai mane žudo!
      - Tu ?! – nusijuokė Danas. – Rimai, prisipažinsiu nesitikėjau tavęs tokio išvysti, - ištarė jau kiek ramiau.
      - Kągi... aš tave apvyliau! - bandė nusišysoti, - nebesitikėjau vėl... jausti.
      - Paskambink jai ir susitikit, būk, kiek nori. Žinai, jog tai anksčiau ar vėliau praeis, tik nebijok jai įkyrėt, - nusijuokė, - bent tikiuosi, jog tai suveiks....
      - Iki.
      - Kur tu?! Aš tik pajuokavau!
      - Tai ne dėl tavęs. Man jau laikas. Juk meile už butą nesusimokėsiu.
      - O gaila – skolingas neliktum...
        Vienas kitam nusišypsojus Rimas išėjo.



                            -----------------------------------------


        - Kaip žmona, kaip vaikai?
        - Žinai, jog dar nesu vedęs.
        - Dar...
        - O Neda laikosi puikiai. Ryt tranzuosim link jūros, gal nori prisijungti? Neda irgi tavęs pasiilgo. Tai kaip?
        - Žinai, jog negaliu... Norėčiau, bet Neda...ji pernelyg panaši į ją. Jos nebėra, o tu esi mano draugas. Negundyk prarast draugystės vardan troškimų...
        - Ką nori tuo pasakyti? Ilonos nebėra – turi gyventi toliau.
        - Turiu omeny moterį, kurią TU myli...
          Po tylos kitam laido gale pasigirsta kosulys, vėliau vos girdimas kvėpavimas, kol pagaliau :
        - Kodėl niekad nė neužsiminei?
        - Mes draugai, pameni? Regis nuo jausmo jau neverta tavęs atkalbinėti?
        - Ne. Susitiksim, kai grįšiu iš Klaipėdos. Mums reikia pasikalbėti.
      - Iki.               


                      ----------------------------------------


          Kitąkart draugai susitiko prie to paties stalo, kur visi pirmą kartą susipažino. Dviese. Tai buvo laidotuvių išvakarės. Danas neturėjo, ko pridurti nei ką patart. Stebėdamas draugo širdgėlą jautė sugrįžtant savąją. Vyrai, kurie nebijojo [mylėti]  mirti. Draugai, [privalėję] sugebėję [jausti] kentėti....Dabar jie nebeturėjo nieko. Gyveno vardan vienas kito, vardan to, kas juos rišo. Nebemylėjo. Gyvendami prisiminimais dažnai tiesiog sėsdavo į automobilį ir lėkė autostrada Vilnius – Kaunas – Klaipėda. Be tikslo. Be žmonių ir jau seniai be jausmų. Su viltimi ir tikėjimu....