Aš miriau trečiadienį, keturios minutės po vidurdienio.
Gulėjau sau miręs ir susirietęs iki pat vakaro valandos, kol mane surado atsitiktinis praeivis. Po to atvažiavo daug gerų žmonių, kurie mane visaip fotografavo, čiupinėjo ir paguldę į neštuvus, kaip kokį garbingą poną kažkur nuvežė didele mašina.
Šeštadienį priešpiet mane įdėjo į medinę dėžutę ir užkasė pikti duobkasiai.
Sušalę į akmenį žemės grumstai bumbsėjo bum, bum bum... Duobkaisiai kalbėjo blet, blet, blet...
Sekmadienį manęs pasigedo artimieji, draugai, giminaičiai.
Pirmadienį direktorius pasirašė įsakymą dėl manęs, tokio ir tiokio, atleidimo iš darbo už pravaikštas.
Antradienį mano mylima mergina man atsiuntė SMS su tekstu, cituoju: „Tu esi abejingas asilas ir manęs visiškai nemyli. Aš esu verta daugiau. Aš noriu rimtų santykių. Mums daugiau nėra apie ką kalbėti. „
Mane užkasė per kokį ketvirtį valandos. Ceremoniją vainikavo duobkasys languotu vilnoniu megztiniu, jis įsmeigė į žemę kryžių su lentele, kurioje buvo parašyta 2010-01-23, ir pasakė: „Vo blet! „
Taip viskas ir baigės.
Būtų kažkas neblogai, jei turėtų daugiau mėsos – dabar tiktai skeletas.
Beje, tas kitų nieko nežinojimas apie mirtį ir palaidojimas panašus į kažkokį loginį netikslumą, nes iš kokių pinigų palaidot, jei artimieji nieko nežino? O šiaip tai būtų tikriausiai neblogas kūrinys, jei daugiau padirbėtum ir priadytum daugiau teksto į tuščius tarpus. Kai kur norisi šiek tiek aprašymo, kai kur trupučio daugiau jausmo (kad ir šlykštaus). Tai va, bus 3.