Karabora (2)

Būrys priėjo prie vadų urvo. Belaisvis buvo ramus (galingieji nykštukai jį laikė stipriai suspaudę), bet iš jo veido išraiškos buvo matyti, kad jis bijo.
-Griovėjas dreba, - ištarė Muzas. - Atrodo toks stiprus, bet...
Nykštukas nepabaigė frazės nesurasdamas tinkamų žodžių. Įsivyravo trumpa tyla. Ją pertraukė Tama:
-Jis atsidūrė jam nepažįstamoje aplinkoje. Jo vietoje aš taip pat bijočiau. O kodėl mes stovime?
-Mačiau, kad vienas karaborimas nuėjo į urvą, - pasakė Erlis. - Kažkas juk turi pranešti, kas ateis pas vadus ir kokiu tikslu.
Trijulė vėl pasižiūrėjo į belaisvį. Tas stebėdamasis dairėsi aplinkui. Galiausiai jo žvilsnis užkliuvo už nepaprastai gražių stalaktitų ir stalagmitų, kuriais labai gyrėsi nykštukų vadas Kurzakas. Griovėjo veidas akimirką buvo pilnas susižavėjimo. Greitai jis turbūt prisiminė, kokioje padėtyje yra, ir nulenkė galvą. Labai neaiškiai trijulė pamatė graudulį keliantį kankinio veidą.
Grįžo karaborimas, nuėjęs į vadų urvą. Jis pasakė, kad visi gali įeiti. Būrys žingsniavo vidun. Netrukus visi atsidūrė nepaprasto grožio urve. Trijulė dar niekada nėra jame buvus. Draugai stebėdami žvalgėsi aplinkui.
-Judinkis! - sušuko vienas nykštukas.
Trijulė vos spėjo pamatyti griovėjo susižavėjusį žvilsnį, kurį nutraukė nykštukas, liepęs jam eiti toliau. Trys draugai ėjo žvalgydamiesi aplinkui, nors jų širdys troško pasilikti čia ir apžiūrėti viską atidžiau. Tikriausiai to norėjo ir belaisvis, nors ir kaip blogai jautėsi nepažįstamoje apinkoje.
Būrys beveik priėjo urvo galą, kai tūrėjo sustoti. Tiesiai priešais juos stovėjo nykštukas ir karaborimas. Jie ir buvo vadai. Nykštukas buvo žemas ir storas, kaip ir kiti jo rasės atstovai. Nuo saviškių jis skyrėsi tik savo be galo ilga barzda, beveik siekiančia žemę. Dar nė vienam nykštukui nebuvo pavykę tokios užsiauginti. Nykštukai manė, kad kuo ilgesnę turi barzdą, tuo didesnės pagarbos esi vertas.
Šalia jo stovintis karaborimas nuo savo tautiečių skyrėsi tuo, kad atrodė tvirtesnis ir valdingesnis už kitus. Visi karaborimai jį gerbė, laikė labai išmintingu. „Gaila, kad jis toks negražus“- ne kartą buvo pasakiusi ne viena karamorimė. Karaborimų vadas Endas tikrai negalėjo pasigirti gražia išvaizda. Jo tautiečiai suprato, kad protas yra svarbiau už grožį, bet jų akys sunkiai galėjo priprasti prie vado išvaizdos.
Tolimiausiame urvo kampe sėdėjo nepaprasto grožio karaborimė – Endo žmona Tenada. Ji buvo ne tik gražuolė, bet ir labai protinga, kaip ir jo vyras.
Vadai – Kurzakas ir Endas – pasisveikino su atvykėliais. Būrio nariai (aišku, išskyrus belaisvį) vienu metu manieringai nusilenkė.
-Kur tie trys jaunuoliai? - paklausė Endas.
Trijulė žengė keletą žingsnių į priekį.
-Papasakokit viską nuo pradžių, kas atsitiko, - paprašė jų karaborimų vadas.
Tada Erlis pradėjo pasakoti apie tai, kaip nuėjo patyrinėti Karaboros pakraščio, apie griovėjų aptikimą, grįžimą pas seserį ir draugą, antrą nuėjimą prie griovėjų ir bėgimą. Vadai pasakojimą išklausė tyliai, nepertraukinėdami.
-Taaaip, - nutęsė Endas. - Taigi mūsų krašte yra įsibrovėlių... Negerai... Ir dar jie viską aplinkui griauna. Bet aš manau, kad vis dėlto reikia patikrinti. Mirai!
Iš būrio į priekį žengė karaborimas Miras.
-Tegu su juo nueina ir koks nors mano nykštukas, - pratarė Kurzakas. - Pavyzdžiui... - vadas peržvelgė, kas yra būryje. - Tutumas.
Vienas nykštukas žengė į priekį.
-Jus abu nueikit patikrinti tą vietą, - įsakė Kurzakas. - Kur tiksliai ji yra?
Erlis aiškiai nupasakojo kelią. Miras ir Tutumas iškart išėjo vykdyti įsakymo.
-Išveskit į priekį belaisvį! - įsakė Endas.
Nykštukai pastūmė priekin griovėją. Tas nesipriešindamas žengė kelis žingsnius. Karaborimų vadas Endas atidžiai apžiūrėjo belaisvį.
-Įdomus padaras, - sumurmėjo jis. - Ar supranti mūsų kalbą?
Griovėjas nereagavo.
-Tikriausiai nesupranta. Hmm. Kaip norėčiau su juo susikalbėti. Bet nežinau kaip. Na, čia tai bent mįslė.
Tada netikėtai belaisvis kažką pasakė nesuprantama kalba.
-Taip, mes nesusišnekėsim, - Endas atrodė nuliūdęs.
Staiga į urvą įbėgo Miras ir Tutumas.
-Tai tiesa! - sušuko Tutumas. - Ten pilna griovėjų! Jie su kažkokiais nematytais įrankiais niokoja mūsų žemę. Ją lyg ir kasa ir pasiima sau.
-Tai pasibaisėtina! - sušuko Kurzakas. - Reikia juos išvyti!
-Tai mes dar turėsim apsvarsyti, - pasakė Endas. - bet dabar mes turime nuspręsti, ką daryti su belaisviu.
-Gal pakarkim?
-Ne! - sušuko Tama. - Gal jis nėra toks blogas. Gal jį privertė naikinti mūsų žemę? Mes juk nieko tikro nežinom.
-Aš ir negalvojau apie nužudymą, - ramiai pasakė Endas. - Tai buvo tik Kurzako nuomonė. O nusprendis bus mūsų abiejų nuomonių kompromisas. Taip pat patarti mums gali bet kas, esantis šiame urve. Aš nenoriu daryti skubotų sprendimų. Siūlau uždaryti belaisvį kokiame nors urve,  kol nuspręsime ką toliau su juo daryti.
-Žinai, Endai, aš su tavimi sutinku, - pasakė Kurzakas.
Tada vadai pasakė būriui, į kurį urvą nevesti belaisvį, kaip jį maitinti ir kokią sargybą pastatyti.
-Žinot draugai, aš visai norėčiau pavalgyt, - pasakė Muzas.
Ir trijulė nuėjo į vietą, kurioje būna numesta atliekamų trikų. O kadangi šių skanių žvėrelių nebuvo, trims draugams teko eiti į medžioklę.


„Ir kuriam galui jis ten nubėgo? - svarstė Karlas. - Pasivaideno kažkokios būtybės ir būtinai turėjo lėkti nežinia kur. Kas bus, kai Džeksonas jo neras? Kai vaikis grįš, jo lauks tik nemalonumai. Ai, negerai, negerai... Kodėl taip greit prie jo prisirišau? Man patiko tas vaikis, nors ir nemėgstantis juokų. O gal jis nebegrįš? Kur jis galėjo nubėgti? Gal kur nors nubėgo ir pasiklydo? Juk urvai gali būti susipainioję. Gal jis ieškojo tų įsivaizduojamų būtybių, niekaip jų nerado ir nubėgo nežinia kur visai negalvodamas kur bėga ir kaip grįš? O jeigu jam atsitiko kokia nors nelaimė ir jis nebegali sugrįšti? Gal jam reikia pagalbos? Gal man jo paieškoti? Bet kaip aš jį rasiu? Galiu ir pats pasiklysti... O gal man užeit už tos uolos ir pasidairyt? Juk turiu kažką daryti... “
Aplinkui visi dirbo, tik Karlas mąstė, visiškai pamiršęs darbą. Angliakasys Rikis, pamatęs, kad Karlas nedirba, metė įrankius ir priėjo prie jo.
-Kur tavo jaunasis draugas? - paklausė Rikis.
Karlas pabudo iš apmąstymų. Akimirką pabandė susigaudyti, kas čia jam ką pasakė. Ir tik kai Rikis pakartojo klausimą, Karlas atsidusęs atsakė:
-O, kad žinočiau. Kažką pamatė, tada nubėgo ten kažkur ir jau nežinia kiek laiko negrįžta... Man reikia jį rasti, - šį sakinį vyras pasakė visiškai nekreipdamas dėmesio į šalia jo stovintį angliakasį.
Karlas nuėjo link tos vietos, kur nubėgo Džordžas. Rikis jį nusekė. Karlas užlindo už uolos. Tada apsidairė ir šalia savęs pamatė Rikį.
-Ką čia darai? - paklausė.
-Tą patį, ką ir tu. Ieškau Džordžo.
-Bet jeigu Džeksonas sužinos, kad nedirbai, tau bus riesta.
-Ir tau taip pat. Be to, aš mesiu angliakasystę. Fizinis darbas man visai netinka.
-Pastebėjau...
Karlas apsidairė. Urvas išsišakojo į du tunelius.
-O ne... Kur dabar sukti? - susimąstė Karlas.
-Man nuojauta kužda, kad reikia sukti į kairįjį tunelį.
-Tikiuosi, kad tavo nuojauta geresnė nei sugebėjimas dirbti fizinį darbą. Eime ten.
-Na, nuojauta retai kada mane apvilia... - sumurmėjo Rikis ir pasuko kairėn.
Angliakasiai atsargiai žingsniavo urvu, kuris buvo apšviestas nepaprastai keistomis lempomis.
-Panašu į lempas, - sušnibždėjo Rikis. - Bet jos kažkokios...
-Jos spalvotos. Vaivorykštės spalvų. Kažin, kas jas čia įstatė?
Draugams pasidarė nejauku. Jie neįsivaizdavo, kas per būtybės čia gyvena. Kai angliakasiai paėjėjo toliau, pamatė piešinius ant urvo sienų.
-Kažin, ar ne urvinių žmonių darbas? - svarstė Rikis. - Nors nelabai panašu... Piešiniai kažkokie keisti... Kas čia per būtybės nupieštos? Nesuprantu...
Karlas, paprastai nenustodamas plepėti, tylėjo. Rikis žiūrinėjo piešinius.
-Supratau, - pasakė jis. - Tai dviejų skirtingų rasių žmonės ar kažkokie padarai. Vieni stori ir su barzdomis, o kiti liekni.
-Panašu į pasakų nykštukus, - metęs žvilgsnį į vieną piešinį leptelėjo Karlas. - Kažin, o čia kartais nebuvo atėję vaikų? - nusijuokė angliakasys.
-Man jau ir taip šiurpu, o tu dar su savo kraupiu juoku gąsdini.
-Ak, atleisk. Greičiau einam, kitaip išprotėsim. O gal mes jau išprotėjom? Nesvarbu. Reikia surasti Džordžą ir mauti iš čia. Viskas. Aš taip pat nebebūsiu angliakasiu. Šiuo metu mano svajonė yra ervūs laukai, skaisti saulė ir švelnus vėjelis.
Ir štai pagaliau tunelis baigėsi. Angliakasiai įžengė į nepaprastai platų urvą.
-Kas čia dabar? - apstulbo Karlas.
Draugai išpūtę akis žiūrėjo į priekį. Jie niekaip negalėjo atsipeikėti. Stovėjo nejudėdami ir spoksojo. Jie net nepajuto, kaip juos kažkas sučiupo. Angliakasiai suprato, kas dedasi tik tada, kai pasijuto nešami.
-Karlai, juk tai gyvenvietė! - sušuko Rikis, nekreipdamas dėmesio į tai, kad yra nežamas mažyčių padarėlių. - Pažeminė gyvenvietė! O kas čia mus neša? Supratau! Tai padarai, nupiešti piešiniuose ant urvų!
Tada vienas jį nešęs nykšukas smogė „rėksniui“ per galvą. Rikis prarado sąmonę. Tuo metu Karlas visai nekreipė dėmesio į draugą. Jis tik muistėsi, bandydamas ištrūkti. Bet kai suprato, kad tai neįmanoma, nurimo.
Karlas ir Rikis buvo įnešti į urvą, kuriame kalėjo Džordžas.
-O ne... - sumurmėjo jaunuolis. - Ir jūs įkliuvot. O kas Rikiui? Ar jam viskas gerai?
-Manau, jis tik prarado sąmonę, - dar nevisai susigaudydamas pasakė Karlas. - Neprisimenu kaip... O gal aš nepastebėjau... Ak! Bet kaip gera tave matyti!
Džordžas ir Karlas pasižiūrėjo į be sąmonės gulintį Rikį. Jie nusprendė palaukti, kol vyras atsipeikės ir pradėjo kalbėtis apie viską, kas atsitiko.


Skaniai sušveitę du nedidelius trikus trijulė vaikštinėjo urvais.
-Ką dabar veikiam? - paklausė Muzas. - Gal einam kur nors pasilinksminti?
-Tu su Tama galit eiti, bet man šiuo metu linksmybės nerūpi, - išvargusiu balsu pasakė Erlis.
-O kas tau yra?
-Nežinau... Nuovargis kažkoks... Visada norėjau pamatyti ką nors neįtikėtino, bet... Man šiandien visko jau per daug...
-Tai gal nueik pamiegoti?
-Aš ne toks miegalius kaip tu, - nusijuokė Erlis. - Ne taip jau seniai aš miegojau.
-Na, aš tai norėčiau dar nueit kur nors, paišdykaut... Prisimenat tą linksmą nuotykį... - Muzas nusišypsojo užsigalvojęs.
Erlis taip pat paskendo mintyse.
-Tai ką veikiam? - vėl paklausė Muzas.
-Vieną akimirką užsigalvojai, o kitą – vėl nerimsti vietoj, - lyg ir pati sau pasakė Tama.
-Ką? - Muzas neišgirdo, ką Tama sumurmėjo.
-Nieko, nieko. Gal einam prie belaisvio urvo? Noriu dar kartą pažiūrėti į griovėją. Keistas tas padaras...
-Puiku, einam, - sutiko nykštukas. - Einam, negaliu, kai nieko neveikiu. Erli, neatsilik.
-Einu, einu, nekantruoli, - sumurmėjo tas.
Eidamas Erlis vis mąstė apie griovėjus. Iš kur jie atsirado? Kas jie tokie? Ko jiems čia reikia? Ką jie gali padaryti taikiems Karaboros gyventojams? Kuo toliau jaunuolis ėjo, tuo labiau vis grįžo jo jaunatviškas smarkumas. Jis suprato – kai vėl pamatys belaisvį, jam kas nors paaiškės. Erlis juto, kad jis gali išsiaiškinti viską apie tuos keistuosius padarus. Jaunuolio širdis pradėjo virpėti – ir vėl tas tyrinėjimų troškimas, tas dažnai jo pajustas jausmas. Erlis net nepastebėjo, kad kol jo mintys skraidė aukštai virš žemių, jie spėjo ateiti prie belaisvio urvo. Atsipeikėjęs karaborimas pamatė belaisvį, tiksliau, tris belaisvius.
-Tai dar du pagavo? - sumurmėjo jis.
Tada priėjo prie pat įėjimo į urvą (ten užstoję praėjimą stovėjo trys nykštukai ir du karaborimai, patikimieji vadų sargybiniai) ir iškišęs galvą pro vieno sargybinio tarpukojį, apžiūrinėjo belaisvius.
-Atsargiai, mažyli, - pratarė vienas sargybinis.
Erlio mintys buvo užimtos tik belaisvių tyrinėjimu. Jis visiškai pamiršo, kas dedasi aplinkui, kur yra Tama ir Muzas.
-T-a-a-aip, trys belaisviai, jau trys, - murmėjo sau po nosimi jaunuolis. - Du sėdi ir kalbasi savo kalba, o vienas guli. Gal miega? Gulintis yra labai liesas, šviesių, bet ne auksinių plaukų. Jo veidas blyškesnis nei kitų dviejų. O ten, kur kalbasi, tas, kur mus vijosi. Palyginus anuos du, vidutinio ūgio ir storumo. Juodaplaukis. Na, bet ir keista. Juoda plaukų spalva... O tas kitas, kur kalbasi yra gana storas... Taip, storas, bet stiprus. Matosi, kad stiprus. Plaukai kažkokie... Gal rudi? Ir jis juokiasi! Tokioje padėtyje? Jeigu aš būčiau jo vietoje, tikrai nesijuokčiau. Man net gaila tų griovėjų. Juk kaip Tama sakė, juos galėjo priversti griauti Karaborą. Tama...
Erlis prisiminė ją. Išlindo iš po sargybinio tarpukojo. Apsidairė. Tama su Muzu netoliese apie kažką labai karštai diskutavo, kaip pasirodė Erliui. Jaunuolis priėjo prie jų.
-Aš nežinau, ką daryti, Muzai, nežinau, - išgirdo Erlis sakant savo seserį.
-Manau, tu turi pabandyti, - ryžtingai pasakė nykštukas. - Aš visada palaikau veiklą. Gyvenime reikia kažką daryti, kad ir kokia nesąmonė tai būtų, kad ir kokia beprotiška mintis šautų. Be to, tu esi puiki gydytoja, geriausia Karaboroje.
-Ką čia ruošiatės gydyti? - paklausė Erlis.
-Pagaliau grįžai iš kito pasaulio, - nusijuokė Muzas ir iškart surimtėjo, - Tavo sesuo mano, kad tam griovėjui, gulinčiam ant žemės, reikia pagalbos. Ji mano, kad galbūt galėtų jį išgydyti.
-O jis serga?
-Nežinom. Tama nori prieiti prie jo ir apžiūrėti. Na, aišku, kai kam tai gali kvailai skambėti. Juk kam gelbėti gyvybę to, kuris griauna tavo gyvenamąją vietą.
-Ne, nekvaila mintis. Manau, reikia pabandyti.
Erlis tai pasakė daugiausia todėl, kad sesuo ir draugužis nepriekaištautų dėl to, kad jis dažniausiai galvoja apie savo tyrinėjimus, o kitų pomėgiais nesidomi.
-Pirmyn, Tama, - padrąsino sesutę.
Tama jau norėjo eiti prie sargybinių ir jų paprašyti, kad leistų apžiūrėti griovėją, bet ją sulaikė Muzas:
-Aš nueisiu. O tu pasiruošk, - šyptelėjo ir nuėjo.
-Man reikės kai kurių priemonių, - pati sau sumurmėjo Tama.
Tai išgirdęs Erlis pasakė:
-Aš atnešiu. Kuriuos atnešti?
-Kokie paslaugūs, - sumurmėjo karaborimė ir pasakė broliui, ką atnešti.


Tama apžiūrinėjo ar gydė (Erlis su Muzu to nežinojo) belaisvį nepaprastai ilgai. Du draugai sėdėjo ant žemės ir laukė, žvelgdami į urvą, kuriame buvo užsidariusi karaborimė su griovėju (tas urvas šiek tiek toliau, nuo to, kuriame buvo belaisviai).
-Ne taip greitai sargybiniai leido tai daryti... - pasakė Muzas. Na, apžiūrinėti, gydyti. Dar turėjo pasitarti, pranešti vadams... Kažin, ar gerai padarėm?
-Aišku, gerai, - sumurmėjo Erlis. - Jeigu Tama to nori, vadinasi, gerai.
-Ilgokai ten ji užsibuvo. Gal einam pažiūrėti, kaip jai sekasi?
-Tama nemėgsta, kai kas nors žiūri, kai ji dirba. Tada didesnė tikimybė, kad jai nepasiseks. Taip ji sako. Geriau einam paspoksot į belaisvius. Noriu daugiau apie juos sužinoti.
Muzas sutiko ir abu draugai nuėjo prie griovėjų urvo. Muzas pradėjo juoktis:
-Žiūrėk, jie nežino, ką daryti su triku!
Erlis, tai pamatęs, taip pat nusijuokė.
-Žiūrėk, vienas paragavo, - pasakė. - Jo išraiška rodo, kad nepatiko. Kaip tai gali būti? Juk trikas – didžiausias skanėstas! Bet jis vis tiek valgo. Gana greitai šlamščia, nors jam ir nepatinka. Turbūt beprotiškai alkanas. Va, ir kitas pradėjo valgyti. O jam lyg ir patiko. Na, jis – normalus padaras, o tas liesesnis, kur mus vijosi, kažkoks neįprastas. Kaip gi jam galėjo nepatikti trikas?
-Bet ir neblogai juos maitina, - pastebėjo nykštukas.
-Taip. O mums reikia medžioti.
Į sargybinius draugai nekreipė dėmesio, nors tie ne kartą bandė užmegzti pokalbį su jaunuoliais.
-O ten ar ne jūsų draugė ateina? - paklausė vienas sargybinis.
Erlis ir Muzas prisiminė, kas šalia jų stovi, ir apsisuko. Taip, Tama grįžo, bet...
-Kas atsitiko? - paklausė Erlis bėgdamas link sesers. Paskui jį skuodė Muzas.
Tama verkė.
-Aš negalėjau nieko padaryti, - raudojo ji. - Aš...
-Neverk, - bandė paguosti ją brolis. - Kas atsitiko? Nusiramink... Papasakok.
-N-n-negaliu. Aš nemoku to apsakyti... Ateikit... Pamatysit...
Trijulė žygiavo link urvo, kuriame gydė Tama. Kai priėjo prie jo, karaborimė pasakė:
-Eikt, aš ten neisiu.
Abu jaunuoliai nedrąsiai įėjo į urvą. Ant žemės gulėjo griovėjas. Be sąmonės ar negyvas, draugai nežinojo. Erlis priėjo prie belaisvio ir pridėjo ausį ten, kur turėtų būti padaro širdis (jaunuolis tikėjosi, kad ji ten, kur ir karaborimų).
-Aš jį nužudžiau! - išgirdo sesers balsą ir graudų verksmą.
Erlis ir Muzas susižvalgė.
-Neatrodo, kad būtų gyvas, - pasakė karaborimas.
Jaunuoliai išėjo iš urvo.
-Aš nenorėjau to padaryti, - pasakė Tama vis dar kūkčiodama. - Aš netyčia. Nepavyko jo pagydyti... Per silpna jo sveikata...
-Bet juk nežinomus padarus sunkiau išgydyti, - pasakė Muzas. - Nieko nuostabaus, kad nepavyko. Tu juk nežinai jo tų vidaus organų, ar kaip ten jie vadinasi...
Erlis žvilgsniu nutildė nykštuką. Tama verkė.
-Pasakyk sargybiniams, kas atsitiko, - liepė Erlis Muzui. - Mes einam namo.
-Niekada gyvenime nieko nebegydysiu, - pasakė Tama. - Niekada.
-Bet juk tu ger... - bandė sakyti Muzas, bet Erlis neleido jam pabaigti.
-Eik, Muzai, prie sargybinių.
Ir nykštukas nuėjo, nespėjęs pasakyti, kad Tama geriausiai gydo visoje Karaboroje. Muzas liūdėjo – per kažkokį kvailą griovėją tokios puikios gydytojos neteko.