Geriausias virėjas pasaulyje

Buvo toks nemokša žmogelis. Gyveno su seserimi, o tėvai jau seniai buvo mirę. Žmogelis buvo toks tinginys, kad baisu net kam papasakoti. Jis nieko nemokėjo daryti ir buvo toks netikęs, kad rodės jo rankos iš užpakalio dygsta. Valgė tik tada, kai sesuo pagamindavo kokį nors patiekalą (mat pats gaminti nemokėjo), o kai sesers namie nebūdavo – duoną, ir tą valgė nesupjaustytą, nes tingėjo pjaustyti, mineralinį vandenį „Rasa“ gėrė iš viso butelio, nes tingėjo puoduką išsiplauti. Galėjo visą dieną pratysoti lovoje, žiūrėdamas į vieną tašką. Žodžiu, tingėjo net tingėti...
Bet vieną dieną sesuo ištekėjo ir persikraustė gyventi pas vyrą, o nemokšą brolį paliko gyventi vieną. Praėjo diena – žmogelis net į virtuvę kojos nekėlė. Antra – jau pilvas „Turkų maršą“ grojo. Trečia – neapsikentęs nemokša nuėjo į virtuvę. Priešais jį visu gražumu stovėjo kokių dviejų metrų dydžio baltas šaldytuvas. Alkanas kaip vilkas žmogelis lėtai žengė prie šaldytuvo nenuleisdamas akių, tarytum prieš save būtų pamatęs įtartiną tipą. Atsargiai klestelėjo rankeną ir šaldytuvo durys atsidarė. Viduje buvo tik „šventosios“ šaldytuvo šviesos apšviestas sviestas, viščiukų broilerių filė, kiaušiniai ir raudonoji paprika. Iš pradžių toks vaizdas vargšelį suglumino, bet spintelėje radęs miltų ir maltų džiuvėsėlių – nemokša išsišiepė lyg pat ausų. Iš stalčiaus išsitraukė mėsmalę ir ėmė malti mėsą. Tiesa, kartu su filė vos nesumalė savo mažojo piršto. Sumaltą faršą apibarstė prieskoniais ir bandė daryti bandeles. Į vidų įdėjo gabalėlį sviesto ir vėl aplipdė mėsa. Mirkė tą kukulį kiaušinyje, džiuvėsėliuose, kiaušinyje, džiuvėsėliuose... Ir įdėjo į puodą su aliejumi kepti.
Po penkiolikos minučių lėkštėje garavo kijevo kotletas su raudonosios paprikos garnyru. Žmogelis skaniai pavalgė. Nusprendė, kad nuo šiol valgį gamins pats.
Taigi, geriausias virėjas pasaulyje yra alkis.