Jungtinių Amerikos valstijų rytuose giliai po žeme buvo vieta, kur, kaip manė ponas Rumsas, yra labai daug akmens anglių. Jis ir pasiuntė ten nemažą būrį angliakasių, pažadėjęs už tai sumokėti nemažą sumelę pinigų.
Maždaug toje vietoje, į kurią bandė prasikasti angliakasiai, buvo požeminė gyvenvietė – Karabora. Ponas Rumsas neklydo – ten tikrai yra akmens anglių, bet Kakaboros gyventojams nei jos, nei žmonės nė kiek nerūpėjo. Beje, Karaboros gyventojai net nežinojo, kad egzistuoja tokie padarai kaip žmonės.
Karabora – tai be galo didelis ir gražus urvas, kuriame pilna stalaktitų ir stalagmitų. Dešiniuoju Karaboros pakraščiu teka požeminė upė. Karaboros centre – įrenginys, gaminantis deguonį. Niekas neprisimena, kada ir kas jį sukūrė ir čia padėjo. Niekam tai ir nerūpėjo. Karaboros gyventojams buvo svarbiausia, kad būtų kuo kvėpuoti. Deja, įrenginys naudojamas minimaliai. Juk prietaisas kada nors gali ir nebeveikti.
Karaboroje gyvena į žmones panašūs padarai – karaborimai ir nykštukai. Nykštukai yra maži, stambūs ir barzdoti. Ant rankų ir ant kojų jie turi po septynis pirštus. Nykštukai yra labai ištvermingi, bet ir miegaliai – pusę paros pramiega, taigi, pusę gyvenimo.
Karaborimai taip pat yra maži (bent jau palyginus su žmonėm), bet už nykštukus aukštesni. Jų plaukai yra aukso, o veidas – sidabro spalvos. Jų akys rudos, beveik aukso spalvos. Ant rankų jie turi po šešis pirštus, ant kojų – po septynis. Karaborimai yra stiprūs, raumeningi. Pagal žmones jie ištvermingi, bet pagal nykštukus – nevisai.
Karaborimai ir nykštukai maitinasi Karaboroje gyvenančiais žinduoliais trikais. Trikai yra maždaug keturiasdešimties centimetrų dydžio, dažniausiai rudi, o kartais ir juodi žvėreliai. Minta kirmėlėm ir vabzdžiais, jų kalba yra panaši į kačių (na, kažkas panašaus į „viau“). Trikai yra greiti ir vikrūs, todėl karaborimams ir nykštukams ne taip lengva juos pagauti. Gerai, kad trikų Karaboroje yra tiek daug. Didesnė tikimybė, kad nykštukai ir karaborimai bus pavalgę. Na, jeigu jiems niekaip nepavyksta greitai sugauti nors vieno triko, tenka pasitenkinti kirmėlėm ir vabzdžiais.
Jaunas, pagal išvaizdą niekuo neišsiskiriantis iš kitų karaborimas vardu Erlis, stovėjo Karaboros centre ir žavėjosi įrenginiu, gaminančiu orą. Visiems karaborimams, išskyrus Erlį, tyrinėjimai buvo tuščias užsiėmimas, neduodantis jokios naudos. Jie niekuo nesidomėjo ir Erliui tai atrodė labai keista.
-Nuostabus prietaisas, - šnibždėjo jaunuolis. - Tas, kuris tai sukūrė yra vertas didžiausios pagarbos. Įdomu, kaip šis daiktas veikia?
Erlis žiūrinėjo prietaisą ir bandė jį ištirti.
-Ei tu, nešdinkis! - sušuko karaborimas, saugantis nuostabųjį įrenginį.
Ką gi, Erliui teko paklusti. Jaunuolis nupėdino į šalį. „Ką dabar galėčiau nuveikti? - galvojo jis. - Tama dabar užsiėmusi, o Muzas vis dar miega. Negaliu jų trukdyti. Gal nueiti pašniukštinėti kur nors prie Karaboros ribų? Galbūt rasiu ką nors įdomaus? “
Neskubėdamas Erlis ėjo urvais per Karaborą. Aplinkui esantys karaborimai užjaučiamai žiūrėjo į jaunuolį. Turbūt galvojo: „Kas gi apsėdo tą vaikį? Kodėl jis gaišta laiką tokiems beprasmiams užsiėmimams? “ Erliui nė kiek nerūpėjo aplinkinių nuomonė. „Man labiau patinka nykštukai, nei karaborimai, - galvojo jaunuolis. - Jie labiau viskuo domisi. “
Erlis priėjo Karaboros pakraštį, vietą, kurioje jis tik kelis kartus yra buvęs (ir tai jau seniai). Jaunuolis pajuto keistą norą viską ištirti (tokį jausmą jis dažnai patirdavo). Erlis, apie nieką daugiau negalvodamas, išskyrus tyrinėjimus, apžiūrinėjo vietą, kurioje atsidūrė. Be galo laimingas bėgiojo aplinkui, įdomesnius urvo iškyšulius apčiupinėjo, apuostė ir net aplaižė. Ir staiga išgirdo kažkokius garsus. Erlis įsiklausė.
-Atrodo, kad kažkas kalbėtųsi, - nusprendė jis. - Bet į karaborimų kalbą nepanašu.
Erlis lėtai tipeno balsų link. Jo maža širdelė daužėsi lyg pašėlus. Jaunuolį apėmė tokia baimė, kokios dar niekada nebuvo jautęs. Ir tada jis pamatė. Pamatė padarus, kurie leido tuos garsus. Padarai buvo labai dideli, panašūs į karaborimus. Nuo karaborimų skyrėsi tuo, kad jų plaukai nebuvo auksiniai, o veidas – sidabro spalvos. Vienų plaukai buvo juodi, kitų – rudi, o dar kitų – gelsvi. Jų kūno spalva buvo rusva, kuo labai nusistebėjo Erlis. Prišliaužęs dar arčiau jis pamatė, be galo keistą dalyką – ant rankų jie turėjo tik po penkis pirštus!
-Koks nuostabus atradimas, - sušnibždėjo Erlis. - Kažin, ką jie ten veikia. Atrodo, lyg dirbtų. O ne! - Erlis pasibaisėjo. - Negali būti. Juk jie griauna Karaborą, - jaunuolis labai stengėsi garsiai nekalbėti, kad neišgirstų keistieji griovėjai.
Giliai po žeme, Karaboros pakrašty, vyko sunkus angliakasių darbas. Pats jauniausias angliakasys Džordžas negailėdamas jėgų dirbo.
-Ne taip smarkiai, stipruoli! - sušuko Karlas, linksmiausias angliakasys galbūt net visame pasaulyje. - Kitaip rytoj gulėsi ištiesęs kojas, negalėdamas pajudėti.
Džordžas kiek atsipalaidavo ir nusivalė prakaitą.
-Kaip aš pasiilgau gryno oro, - pasakė jis.
-Dažnai jo pasiilgsi. Tokia jau mūsų, angliakasių, lemtis.
-Gavęs pinigus, daugiau niekada nebesileisiu po žeme, - tvirtai pasakė jaunuolis.
-Hm, pinigai... Nemažai pažadėjo ponas Rumsas.
-Nemažai. Nors... Mane kamuoja kažkokia negera nuojauta.
-Galbūt persidirbai?
-Nežinau. Bet manau, kad nutiks kažkas blogo.
-Nepasiduok blogoms mintims. Iš tavo liesumo matau, kad gyvenimas tau pagailėjo malonumų. Galbūt todėl ir įsivaizduoji, kad nutiks kažkas blogo. Pralinksmėk, Džordžai, negaliu normaliai dirbti, kai visi aplinkui tokie niūrūs.
-Tokia jau angliakasių lemtis, - nusijuokė Džordžas. - Sunkus darbas mus priverčia būti tokiais niūriais.
Karlas linksmai nusijuokė.
-Ko čia triukšmaujat?! - piktai suriko priėjęs angliakasys Čelsis. - Greit prie darbo ir nė mur mur.
Karlas ir Džordžas pakluso. Čelsis nuėjo.
-Kaip nekenčiu šito senio, - sumurmėjo Karlas. - Vaidina čia nežinia ką.
-Taip... - pritarė Džordžas ir staiga nustebęs išsižiojo.
-Kas yra? - nerūpestingai paklausė Karlas.
-Kažką pamačiau. Kažką, panašų į žmogų, bet mažesnį. To padaro veidas buvo sidabrinis, o plaukai – auksiniai.
-Turbūt persidirbai, - sumurmėjo Karlas.
Džordžas vis dar žvelgė į tą pusę, kur pamatė keistą padarą. Tik kai vėl išgirdo senojo Čelsio balsą, teko imtis darbo.
Erlis, pamatęs, kad vienas griovėjas pažvelgė į jį, pasislėpė. „Reikia pasakyti Tamai ir Muzui“- pagalvojo ir nuskuodė pas seserį ir draugą nykštuką.
Erlio sesuo Tama žiūrinėjo, kokių turi vaistų ir galvojo, kokius vaistus galėtų pabandyti sukurti (ji labai domėjosi gydymo menu; Erlis ir Tama buvo vos ne vieninteliai karaborimai, kurie domėjosi mokslu). Kai Erlis pasakė, kad nori jai kai ką parodyti, karaborimė nesiskųsdama sutiko nueiti.
Brolis ir sesuo pirmiausiai užsuko į savo draugo nykštuko Muzo urvelį. Kaip jie ir tikėjosi, mažasis storulis miegojo.
-Kelkis, miegaliau! - sušuko Erlis.
Muzas, piktai suniurnėjęs, pramerkė akis.
-Nejaugi negalima normaliai išsimiegoti? - paklausė jis.
-Ir taip daug miegi. Ateik, noriu kai ką parodyti! Kai ką neįprasto.
-Neįprasto? Tai ko iškart nepasakei? Ko mes laukiam? Pirmyn!
Trys draugai pradėjo lėkti. Kai jie jau buvo netoli vietos, Erlis sustojo.
-Dabar labai tyliai prislinkim, - sušnibždėjo jis.
Muzas ir Tama nieko neklausinėdami nusekė paskui Erlį.
-Ššš... Pasislėpkim čia, - sušnibždėjo jaunasis karaborimas.
Erlis pamatė, kad Muzas ir Tama dreba. Jis suprato, kad jie nieko nežinodami jaučiasi labai nejaukiai.
-Pažiūrėkit ten, - sušnibždėjo Erlis.
Muzas ir Tama pasisuko į tą pusę, kur rodė karaborimas ir tyliai aiktelėjo.
-Kas jie ir ką jie daro? - paklausė Tama.
-Jie griauna Karaborą, - sušnibždėjo Erlis. - O dėl klausimo kas jie... Nežinau... Jie panašūs į mus. Galbūt gyvena kažkur netoliese, o mes, neišeidami iš Karaboros, jų niekada nematėme.
-Siaubinga...
-Tai jau tikrai, - pritarė Muzas. - Reikia kažką daryti.
-Būtinai reikia, - sutiko Erlis. - Tik nežinau ką.
-Gal pasilikim čia ir juos stebėkim, - pasiūlė Tama.
-O kokia iš to nauda? - paklausė Muzas.
-Manau, kad reikia perprasti juos. Visi padarai yra skirtingi ir turi savo įpročius. Manau, kad reikia viską sužinoti apie šiuos griovėjus. Bet turime būti atsargūs, kad niekas mūsų nepastebėtų. Kai pakankamai apie juos sužinosime, nueisime pas vadus ir jiems viską papasakosime.
-O gal reiktų iškart nueiti pas vadus?
-Tai mūsų nuotykis, - Tamos akyse sužibo kibirkštėlės. - Noriu, kad mes pirmieji viską išsiaiškintume.
Abu jaunuoliai – nykštukas ir karaborimas – nustebę žiūrėjo į karaborimę. Tada atsiduso ir sutiko.
Džordžas ir Karlas pažvelgė į Rikį, labai liesą ir išvargusį angliakasį. Prie jo stovėjo Čelsis ir prižiūrėjo, kad jis dirbtų.
-Čelsiui taip pat reikia dirbti, - pasakė Karlas. - Baisus vadovas atsirado.
Tada pasirodė tikrasis vadovas – Džeksonas.
-Kodėl ne savo darbo vietoje, Čelsi? - paklausė Džeksonas.
-Tik pažiūrėjau, kad tas nedykaduoniautų. Kuo toliau, tuo mažiau jis dirba.
-Aišku, bet aš juo pasirūpinsiu. Grįžk į savo darbo vietą. Pranešk, jei kas negerai.
Čelsis dar kažką sukuždėjo Džeksonui ir nuėjo.
-Oho! - šūktelėjo Džordžas. - O aš maniau, kad Karlas su Čelsiu labai geri draugai.
-Taip ir yra, - pasakė Karlas. - Bet Džeksonas supranta, kad ir Čelsis negali daryti ko panorėjęs. Be to, jei aš arba tu dabar nebūtumėm savo vietose, mums daug labiau kliūtų nei Čelsiui.
-Ir ko tas Džeksonas susidėjo su tokiu senu bambekliu kaip Čelsis?
-Nežinau. Nors man tai ir nerūpi. Dabar dažniau galvoju apie tą vyruką... Rikį. Jam sunkiai sekasi. Jis, kaip ir tu, naujokas.
Džordžas pažvelgė į Rikį. Gležnu jo kūnu varvėjo prakaitas, vyras dirbo darydamas dideles pauzes.
-Iš tiesų graudus vaizdelis, - sumurmėjo jaunuolis. - O kas ten?! Vėl tas pats veidas! Ir ne vienas. Jų trys! Trys kažkokie keisti padarai!
Džordžas apsižvalgė. Aplinkui buvo tik dirbantys angliakasiai. Jaunuolis visas virpėjo. Susimąstė: „Eiti ten, ar ne? “ Džordžas užsimerkė. Jį kamavo smalsumas. Jaunuoliui buvo be galo įdomu, kas per padarai galėtų ten būti. „Jei išeisiu, gali būti blogai“- pagalvojo. Bet vis dėlto smalsumas paėmė viršų.
-Nesijaudink dėl manęs, - pasakė Karlui ir nubėgo.
Trijulė pamatė paskui juos atbėgantį griovėją ir nieko nelaukę pasileido bėgti. Skuodė negailėdami jėgų. Juos apėmė didžiulė baimė ir kaip tik ji padėjo jiems lėkti didžiuliu greičiu. Bet ir griovėjas neatsiliko. Išdegusiomis akimis įbėgo į gyvenamąsias vietas.
-Gelbėkit! - sušuko Erlis.
Netoliese buvę nykštukai ir karaborimai greit sujudo. Kadangi jų buvo daug, nesunkiai sugavo šį didžiulį padarą. Karaboros gyventojai laikė jį stipriai prispaudę.
-Kas jis toks? - paklausė vienas nykštukas. - Iš kur atsirado šita pabaisa?
- Turbūt gyvena kažkur netoliese, - skubiai pasakė Erlis. - Jų yra ir daugiau... Karaboros pakrašty... - jaunuoliui buvo sunku atgauti kvapą. - Ten pilna tokių griovėjų...
-Griovėjų? - paklausė nykštukas. - Kodėl juos pavadinai griovėjais? Tikiuosi, ne rimtai kažką griauna.
-Pavadinau taip, nes jie griauna Karaborą. Pradeda nuo štai to krašto, - parodė į tą pusę iš kurios atbėgo.
-O, kaip būtų gerai, jeigu tai būtų tik pokštas.
-Tai ne pokštas. Patikėkit, - Erlis pasakė šiuos žodžius šiaip sau. Jis ir taip matė, kad juo tiki.
-Veskime jį pas vadus, - nusprendė nykštukas.
Keli patys galingiausi nykštukai, stipriai laikydami griovėją, vedė jį. Iš paskos ėjo būrys karaborimų ir dar keletas nykštukų. Trijulė pėdino gale.