Kita ištrauka iš „Jis visatos koridoriuje“

- Sveikas atvykęs. Kaip jautiesi?
- Jaučiuosi atvykęs, keliavęs, pasiekęs...
- Ar žinai, kiek laiko truko tavo kelionė?
- Žinau, kad nė viena sekundė nebuvo iššvaistyta.
- Iš kur tu tai žinai?
- Iš ten, iš kur ateina žinojimas.
- Ar žinai, kur esi?
- Aš tik ką sužinojau, kad esu.
- Ir kaip jautiesi?
- Dar nežinau, kad jaučiuosi.
- Ar žinai, kodėl įvyko tai, kas įvyko?
- Jei nebūtų įvykę tai, būtų įvykę kitkas.
- Gal kitkas geriau?
- Nieko negali būti geriau, negu tai, kas yra. Nes kitko išvis nėra. Tai negali būti nei geriau, nei blogiau, nes to išvis nėra.
- Jei to nėra, kaip mes galime apie tai kalbėti?
- Mes sukuriame kitko atsiradimui galimybę. Yra galimybė. Tik tiek. Nors tai yra irgi daug.
- Ką turi galvoje?
- Yra didelis įvykis, kad tam tikra mintis pasiekia mus. Ten ji jau yra materiali. Ten ji atsiduria priemonėje, kuri gali ją įgyvendinti. Iki tol ji kaip vanduo ant žemės. Žmogus negali atsigerti vandens, kuris geriasi į žemę. Bet žmogus gali atsigerti vandens, kuris įpilamas į indą. Mano protas yra indas, o mintys yra tas vanduo. Kol jos nepatenka į mano smegenų indą, tol jos nepriartėja prie įgyvendinimo. Nors jos yra, bet jų neįmanoma panaudoti. Tad minčių atsiradimas yra didelis įvykis, po kurio belieka pridėti indą prie lūpų ir gerti.
- Ar kiekviena mintis verta jos įgyvendinimo?
- Mes nežinome iki pat paskutinės akimirkos. Iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos mes nesame tikri.
- Ar yra kas nors, kuom mes galime būti tikri?
- Ne, nieko.
- Mirtis?
- Ne. Nebent pačiu mirties faktu. Nors ir dėl šito negalima būti tikram.
- Kas yra mirtis?
- Kelionė.
- O koks tos kelionės tikslas ir kas keliauja?
- Tikslas yra kelionė. Ir jis niekada neįgyvendinamas. Tame slypi didelė paslaptis - neįgyvendinti tikslo yra tikslas. Nuolatiniame judesyje ir kaitoje negali būti taško. Niekas niekada negali jo padėti. Yra ratas ir jis nuolat sukasi. Taško nėra. Tas, kas keliauja, tai žino. Tas, kas keliauja, niekada nesustoja.
- O kaip tu žinai, kad tai, ką sakai, yra tiesa?
- Žinau tik tai, kad niekas nežino daugiau už mane ir niekas nežino mažiau. Skiriasi tik tai, kiek labai mes norime atrasti šitą žinojimą savyje. Skiriasi tik tai, kiek mes esame atviri su savimi ir kiek mes sau galime leisti žinoti kažkurią akimirką. Jei staiga visas žinojimas užplūstų mus, mūsų protas to neatlaikytų.
- Vadinasi, yra žinojimo šaltinis, egzistuojantis nepriklausomai nuo žmogaus?
- Ar mes galime sakyti, kad elektra neegzistuoja, jei namuose neturime rozetės? Kaip galime pasakyti, kas yra žinojimas? Kas yra mintis iki tol, kol ji pasiekia mus? Viskas yra tas pats, tik keičia formą, priklausomai nuo to, į kokį „indą“ patenka...
- Kas yra tas, kas yra viena?
- Jeigu pabandysiu tai apibūdinti, tai jau nebebus tai, kas yra. Tai bus tai, kas aš manau, kad tai yra, nes aš tai patyriau būtent taip. Tai būsiu aš, patiriantis tai, o ne pats Tai.
- Vadinasi, apie Tai kalbėti nėra prasmės?
- Yra tik tuomet, kai kalbėtojai supranta, kad jų patyrimas yra sąlygotas ir jie niekuomet neįstengs jo perteikti. Net menkos to patyrimo dalies. Mes net nežinome, kiek mes patiriame. Ar tai yra visa, ką galima patirti, o gal tik menka dalis? Ar tai yra tai dėl to, kad tai patyriau aš, o gal patyrimas nepriklauso nuo patyrėjo?
- Bet tai neišvengiamai keičia kažką?
- O ar yra kas nors, kas nekeičia? Ar yra kas nors, kas nesikeičia? Bet ar aš pajėgus paaiškinti, kaip buvo prieš ir kaip yra po? Ar aš pajėgus suprasti, kur mane nuves maži ir iš šalies nereikšmingais atrodantys mano veiksmai? Ne... Man iki to dar per toli. Daugumai iš mūsų iki to per toli...
-
-