Ateik

  Ateik. Ateik į mano pasaulį. Jis nėra idealus, bet kartais jame būna giedrų dienų. Kaip ir tądien. Nors lijo lietus. Mano pasaulyje švietė saulė. Kodėl? Nežinau. Galbūt tu buvai šalia. O gal aš sugalvojau viską tik tam, kad būtų man lengviau...
  Šiąnakt ir vėl lyja lietus. Kodėl aš jame stovėjau, laikydamas degančia cigarete, vidurį laukų? Ir siela staugia vilko balsu, nors aš vienas ją tegirdėjau. Akimirka verta tūkstančio minučių, kurios praslenka taip lėtai, o kartu ir beprotišku greičiu...
  Surinkti debesys apverkia juodąsias sielas. Aš  stoviu tarp jų ir matau jose begalinį skausmą. Apsisuku ir einu. Ne. Sėdu į automobilį ir skrieju plentu, palikdamas laukus už miesto ribų. Ir vėl esu viduryje bet kaip išmėtytų dėžučių...
  Tai mano namai, nors ir ne tokie, į kuriuos aš trokštu grįžti...