Lilė

Mes sėdėjome vienas priešais kitą ir kalbėjomės. Pašėlusi rausvų plaukų garbana jai vis kabojo ant ant degančių juodų akių, giliai įkritusių. Jos mane baugino. Stengiausi paslėpti tokį savo sumišimą, gurkšnodamas šiek tiek daugiau brendžio. Mano gerklė greitai apšilo ir balsas tapo lūžinėjantis, o juk man mažiausiai to norėjosi: aš savęs nekenčiau.
Lilė man patiko todėl, kad buvau prie jos įpratęs, ji niekados nevėluodavo ir ateidavo netgi šiek tiek anksčiau už mane, visada įsikibusi tos pačios rankinės, kurią gana netinkamai derindavo prie aprangos, arba nuotaikos. Ji buvo tiesiog stulbinančiai paprasta mergina ir visai neišranki. Nors pietaudama maistą rinkdavosi be galo ilgai, aš negalėjau dėl to prieštarauti, būti nepatenkintas, juk ji visada man šypsodavosi, ir šis išskirtinis jos dėmesys mane laikė tarsi prirakintą prie kėdės, aš nežinojau kur dėtis, jaučiausi be galo įsimylėjęs.
- Tai chirurgijos instrumentų rinkinys, - kavinėje aš pravėriau savo lagaminą ir parodžiau naujus įrankius. - Kaip manai, ar mums ko nors pritrūks?
- Nežinau, - ištarė atidžiai apžiūrinėdama visą turinį. - Gali būti.
- Aš viską atliksiu kruopščiai, pažadu. Pameni, kaip lupant storą odą man prireikė aštraus skalpelio, bet aš apsiėjau su menkiausiu peiliuku?
- Žinoma. Bet kas iš to?
- Tu manęs klausi. Aš puikiai sugebu išsisukti. Pasižiūriu į tą vietą, su kuria dirbsiu, ir mano kūne užverda adrenalinas, be jokios patirties medicinoje, - pasižiūrėjau į ją žaižaruojančiomis akimis iš pasitenkinimo. – Ir vis dėlto manimi nepasitiki.
- Juk mes turėsime nedaug laiko, kai viskas prasidės, tu juk supranti, ką tai man reiškia, - ir tai pasakius ji pasilenkė virš meniu, papurtė nusvirusias garbanas ir pridūrė: - Jeigu būčiau priversta vaikiną rinktis iš naujo, pasirinkčiau tik tokį beprotį, kaip tu, arba didesnį.
Aš truktelėjau pečiais ir dėkingas jai nusišypsojau, bet turiu jums pripažinti, kad akimirką norėjau ją pasmaugti, nieko blogo negalvodamas, įsivaizduodamas, kaip jos kūnas būtų rastas tuoj pat po tokio nelaimingo atsitikimo, jei mane užvaldytų begalinis kaltės jausmas.
- Mums nereikia daug laiko, mes pirmiausia jį nugabensime į kapines, paskui imsimės darbo.
- Žinai, tu savimi labai pasitiki, tas man patinka. Beje, laikas jau pavalgyti. Taigi… - Ji pakėlė į mane akis neužbaigusi minties, plačiai išsišiepdama, staiga lediniais pirštų galiukais nučiupdama man už riešo, tada labai jaudinančiai nuoširdžiai ėmė su manimi kalbėti: - Kur mudu sukame, Darijau, aš matau tarp mūsų tirštą rūką, sapnai kas naktį mane kankina, ta baisi tavo kūno medžioklė mano vaizduotėje, aš bandau nepasiduoti, bet man labai sunku, ir vien dėl to aš pamaniau, kad šis kartas bus paskutinis, man dingtelėjo tokia mintis...
- Viskas šuniui ant uodegos? – aš surikau. – Lile? Ne, šito negali būti! Velniava! – įsisiautėjo mano balsas, iš kaklo pliūptelėjo kraujas; įkvėpiau giliau, pakniūpstomis nusiridenau po stalu. Išgirdau metalinį virš galvos barškesį.
Dar keletas minučių malonaus skausmo, kurį žinojau esant – Lilės. Šį kartą ji negalėjo manimi pasisotinti.