nuo lentynų virš galvos pabyra dulkės
pilkųjų gatvių vienybę bando sugriauti
perlūžusio viaduko atspindį balutėj asfalto
ir lėtai per širdį nueinančią lakštingalos trelę
taip per skrandį nueina nebent tavo patiektas vynas
vargšės dulkės iš nudėvėtų lentynų
jos jau nieko negali priminti
prisiminimai susiję su jom
seniai jau išsitrynę vidiniuose pokyčiuose
nuolat praeinantis laikas seniai jas jau pasmerkė
jos gali priminti nebent tik tave
nes tave man primena viskas
drungnos rankos, imančios duoną
kodėl tavo rankos būna nešiltos
nors rankos nesušildys šalto pavasario ryto - vasara toli pasilikus
traukinių maršrutai į ją seniai „nuimti“
tik mes dar nepamiršom to kelio
išeinančio laukais, švytinčiais šviesiais debesim
tik miško tyla atsakys į gatvės triukšmingajį kliedesį
užsibaigiantį šešėlyje
kuriame būti mano noras didžiausias
jei tas šešėlis tik tau priklausytų
o ne niūriai gatve praslenkančiai pilkajai miniai
individualybių, ieškančių savo pasaulio
ne sudurstyto iš paskutinių, jau nieko nereiškiančių
ir niekam svarbos nesakančių naujausių naujienų
kaip orui kuriuo neįmanoma nustoti kvėpuoti
kad ir kaip jis užterštas būtų
nebent tik dujokaukę užsidėjus
vis tikiuos, kad mano pojūčiai pamiršta dujaukaukę
kai per viaduką pralėkęs automobilis pažers
dulkes nuo lentyvų