Žodžiai ir muzika, ir... (3 dalis)

Adrija vis dar negalėjo atsigauti, šiek tiek apsvaiginta dienos įvykių.
Viskas buvo baigta. Vienu milžinišku šuoliu ji padarė keletą dalykų, kuriuos įvykdyti paprastam mirtingajam prireiktų bene kelerių metų. Uždirbo kalną pinigų, gavo pasiūlymą dirbti ir išėjo iš darbo. Ryte apie tokius žygius net negalvojo.
Ją svaigino netgi ne tai, kad Maris, netikėto sandėrio dėka įgavęs altruistinių paskatų, jai pervedė septyniolika procentų nuo sutarties sumos. Netgi pono Miglos pasiūlymas nenustebino – ji pati tai buvo suplanavusi ir užkodavusi standartiniame firmos lankstinuke, kurį Migla pamatė per jos planšetinį kompiuterį. Lankstinuko tekstas buvo įprastas, tačiau fone neryškiai švytėjo „vandens ženklai“, kuriuos pamatyti galėjo tik be galo atidus žmogus. Migla toks nebuvo, bet jo pasąmonė – štai ji buvo nuostabiai atidi.
Vyruko pasąmonė pastebėjo viską ir „išsišifravo“ jai paliktą žinutę, kad vėliau išduotų savo šeimininką. Įsakymai nebuvo labai agresyvūs – tokie, kad pernelyg nesuerzintų įtaraus proto. Migla savo darbą atliko nesispyriodamas. Tačiau ir nesuteikdamas Adrijai ypatingo džiaugsmo – į darbą ją ketino priimti beveik nemąstantis zombis. Vėliau, kai ji jau dirbtų BMD, naujojo viršininko loginis mąstymas visiškai atsistatytų ir jis imtų pastebėti jos trūkumus. Štai tada prireiktų dar vienos „dozės“. Vėliau dar vienos... Neįmanoma mulkinti milžiniškos kompanijos, kurioje dirba daugiau kaip tuzinas žmonių. Tik ne tokiais mastais.

O štai Maris į tvirtą pareiškimą išeiti sureagavo šizofreniškai. Bene klaikiausia valanda jos gyvenime. Gavęs tokius pinigus, viršininkas staiga atsitokėjo belaikąs rankose aukso kiaušus kepančią žąsį. Ir ta žąsis staiga išskleidė sparnelius. Ne, to jokiu būdu negalima leisti!
Jo tarškantis monologas perėjo visas „meilės“ Adrijai stadijas – nuo aistros iki neapykantos. Per rekordiškai trumpą laiką ji buvo psichologiškai išprievartauta tiek, kad vargu ar būtų atsilaikiusi, jeigu ne tvirtas žinojimas, kad  GALI daug daugiau nei Maris ir ponas Migla kartu sudėti.
Tik šis žinojimas įgalino Adriją stovėti ir žiūrėti į Marį akmeniniu veidu, kol šio maldavimai ir įtikinėjimai virto juokingais grasinimais. Viršininkas šventai įtikėjo, kad ją bando persivilioti „Šanchajus“.

Buvo gaila tik bendradarbių, kurie negalėjo sau leisti tokios prabangos – išeiti be jokių paaiškinimų.
Kai Maris sutiko pasirašyti visus reikiamus dokumentus – štai tada ją apėmė tas keistas svaigulys, kuris reiškė ne ką kitą – tik laisvę. Laisvę keltis kada nori, veikti ką tik širdis geidžia – žinoma, ribotą laiką.
Nors pinigų staiga padaugėjo, galutinė suma visgi buvo ne begalinė. Adrija mintyse apskaičiavo uždirbusi mažiausiai metus laisvės.
Tada vėl teks galvoti apie darbą.

Tačiau kol kas – keista, ekstazę primenanti būsena, kai judėti visiškai nesinori, o smegenys, atrodo, pamažu ima atjunginėti atskiras dalis, iki šiol sprendusias visokias užduotis.
Ką ji veiks rytoj?.. O poryt?..
Adrija nusišypsojo baltoms luboms, tingiai sprūsdama į snaudulį. Rytoj visą dieną planuos, ką veikti poryt. Ne itin prasminga – tačiau linksma.
Taip ir užmigo – išsipleikusi ant kilimo, netgi nepersirengusi po darbo.

Sapnavo, kaip šypsodamasi žengia nuo neįprastai aukšto dangoraižio stogo krašto ir lyg kulka sminga žemyn, nesuspėdama skaičiuoti pralekiančių langų. Krito labai ilgai, palaimingai stebėdama artėjančią gatvę. Ir kai žemė jau buvo čia pat, ji nieko nepajuto – prasmego skradžiai, nemažindama greičio. Kritimas nesiliovė nė akimirkai, leisdamas pasimėgauti vėjo taršomais rūbais ir plaukais.
Ten, žemai žemai, apšviesti blyškios šviesos, žėravo aštrūs ašmenys, nukreipti į viršų.
„Ir tegu... “ – pagalvojo ji, nusisukdama nuo jų. Virš jos tebuvo tolstanti skylė ir nepermatoma juoduma.
Smūgis į žemę buvo švelnus. Lyg prisiglaustų prie šilkinių patalų. Krūtinę kiaurai perskrodė melsvo metalo ašmenys, dar pora pervėrė koją ir pilvą.
„Ir kas iš to?... “
Gulėjo jausdama, kaip kūnas tose vietose vėsta, persigerdamas metalo šalčiu.
Tingiai pasuko galvą į šalį. Peilių miškas. Ne itin tankus, kupinas šaltos, melsvos šviesos. Ir KAŽKAS, spoksantis į ją pastėrusiu žvilgsniu, sklidinu pačio beprotiškiausio įniršio...

Adrija trūktelėjo visu kūnu, lyg gavusi smūgį. Pramerkė akis ir bukai sužiuro kilimą.  Toje vietoje, kur lietėsi jos lūpos, liko šlapia dėmė nuo seilių. Šiek tiek krėtė drebulys – naktį temperatūrą kondicionierius bute numušdavo žemiau devyniolikos laipsnių, kad miegas būtų geresnis. Kvailas daiktas nežinojo, kad šeimininkė gali užmigti ant grindų.
- Oi velniava... – suniurzgė Adrija, atsisėsdama ir trindama nugulėtą skruostą. Pabandė prisiminti paskutinį sapno fragmentą, tačiau nepajėgė. Išliko tik laukinio siaubo pojūtis, kuris taip pat buvo išsivadėjęs.
Pakilusi negrabiai nusivilko kostiumėlį, paliko viską ant fotelio ir patraukė į miegamąjį, pakeliui užgesindama šviesas. Kompiuterio ekranas blausiai švytėjo miegamajame, kviesdamas išjungti paskutinį prietaisą. Adrija pasilenkė prie jo ir sustingo.
Stiklo Delta turėjo savybę įrašus atnaujinti automatiškai, be vartotojo įsikišimo. Dabar gi ties jos vienu kūriniu ryškiai juodavo skaičius, reiškiantis, kad kažkas visai neseniai ten buvo ir paliko savo nuomonę apie jos darbą.
Tingiai spustelėjusi skaičių, ji nusižiovavo ir prisitraukė kėdę. Pasitrynusi akis ir atmetusi neklusnias plaukų sruogas palinko dar arčiau.

Rošekas, 2031. 06. 20 – 00: 32
Įtikinamai rašai. Pačios patirtis, ar tik fantazija?

Rošekas? Kas per veikėjas?
Adrija kelissyk sumirksėjo, kovodama su snauduliu. Naujokas arba poetas. Retai, tačiau pasitaikydavo, kad poetai imdavo skaityti prozą. Arba prozininkai – poeziją. Jie niekados ilgai neužsibūdavo, pasitenkindavo keliomis mandagiomis frazėmis.
Adrija jau nuspaudė kelis klavišus, ketindama palikti neįpareigojantį atsakymą, tačiau staiga persigalvojo. Atsivertusi Rošeko dosjė, ėmė tyrinėti pašnekovą.
Nieko įdomaus – vaikinas parašė vos kelis eilėraščius ir tuos pačius sugebėjo sugrūsti į vieną įrašą, tuo papiktindamas kelis komentuotojus. Jam skirti komentarai nebuvo itin švelnūs. Pačios eilės irgi buvo skystos – apie meilę, ilgesį ir panašiai. Vaikiškai paprastos.
Šiek tiek atrodė keista, kad autorius nebandė apginti savo pozicijos ir neatsakė komentuotojams. Brandi asmenybė? Pirmieji bandymai?
Tingiai votulodama mintyse Rošeko personą, ji jau norėjo išjungti viską ir palikti rytdienai, kai akys užkliuvo už vienos eilutės.

Parašė  komentarų: 1

Adrijos akys išsiplėtė, miegai išsilakstė akimirksniu. Vienas komentaras? Tai iš kur jis toks išdygo? Ir kada?
Mergina ėmė skaityti kiekvieną eilutę, neketindama nieko praleisti. Ypač datų – jos lengviausiai prasprūsdavo, nesukeldamos jokių minčių.

Užsiregistravo: 2031. 06. 18 – 21: 19

Užvakar gimė Stiklo Deltos naujokas, poetas ir jis tiesiu taikymu pasirinko jos prozą? Kas per nesąmonė?
Adrija išsitesė, nuramindama įsisiautėjusias mintis.
Ion žuvo birželio septynioliktos ryte. Labiausiai tikėtina versija. Praėjus šiek tiek daugiau nei parai, Stiklo Deltoje atsiranda Rošekas, kuris rašo eiles, tačiau domisi proza. JOS proza. Įdomus sutapimas. Ką dar sugalvosi, Adrija?..
O ką dar galima suvokti iš to? Ion savo tekstą atvėrė ekrane, kad būtų patogiau perskaityti. Visada buvo maža tikimybė, kad po mirties failas liks atvertas – matomas kiekvienam, kuris įeis į vidų. Tai kas jį turėtų pamatyti?
Policijos ekspertai, žinoma. Bent jau tie, kurie „pažadins“ kompiuterį, kad įsitikintų, jog Ion mirė ne nuo pikto laiškelio. Jeigu Ion prieš mirtį užvertų naršyklę, jie pirmiausiai tikrintų elektroninį paštą. Visos kitos nuorodos jau seniai „sutvarkytos“.
Tačiau, jeigu viskas lieka ekrane – tai daug ką keičia. Ekspertai, perskaitę kūrinį, turėtų maždaug dviejų minučių pertrauką po paskutinio sakinio. Tada – mirtis. Nebėra kam pasidalinti įspūdžiais, toks įvykis keliauja tiesiai į laikraščius – eksperto mirtis šalia infarkto ištikto paauglio.
Tačiau laikraščiai apie tai nieko neparašė. Vadinasi, kitų aukų nebuvo,  Ion‘o mirtis nieko pernelyg nesudomino, visi galai lyg ir suslapstyti.
- Greičiausiai ne visi, - sumurmėjo sau.
Iš kažkur atsirado šis Rošekas. Ir jis tikrai atsirado ne atsitiktinai – negali gi būti pasaulyje dviejų sutapimų vienu metu – poetas, skaitantis jos prozą ir dargi paliekantis jai patį pirmą savo komentarą.
Vadinasi, jis policininkas.
Vadinasi, jis visgi susiejo Ion žūtį su su Rildrija. Tai tas pats, kas bestų pirštu tiesiai į Adriją. Nemalonu – netgi labai...
Nagų galai tankiai subarbeno į stalo paviršių. Adrija prikando lūpą ir apsidairė, peržvelgdama knygomis nukrautas lentynas bei kitus smulkius daiktus. Galvoje mintys sūkuriavo neįtikėtinu greičiu, trukdydamos susikaupti.
Rošekas...

Vardas: Robertas T.

Akimirką ji tiesiog žiūrėjo, gliaudydama mintį, tada ėmė šypsotis.
Neįtikėtina! Jis netgi slapyvardį susigalvojo panašiu metodu – dalis iš vardo, dalis iš pavardės. Adrija Rilčeker – Rildrija. Robertas T. – Rošekas? Kas gi išeina išgliaudžius visa tai atbuline tvarka? Robertas T-šekas? Kažko trūksta, tačiau paveikslas aiškėja. Žinoma, jeigu tik vardas po skiemenų perstatymo nebuvo papildomai apdorotas, tokį žmogų jau galima surasti ir patikrinti. Sužinoti, kur jis gyvena ir kuo užsiima.
Pašalinti?...
Adrija šyptelėjo. Regis, ne veltui išėjo iš darbo – ką tik gyvenimas jai pateikė įdomų rebusą. Daug įdomesnį, nei Miglos prievartavimas vandens ženklų pagalba.
Palauk...
Ji surimtėjo. Taip žinoma – negalima nuvertinti aplinkybių. Kas, jeigu Rošekas apie ją sužinojo ne ką mažiau?
O ką jis gali sužinoti?
Pirmiausiai – IP adresas. Šiuo neregimu parašu pažymėta visa veikla tinkle. Turint tokį adresą, galima nesunkiai sužinoti ir visa kita. Ką tai reiškia?
Ogi tai, kad arba Rošekas – ne policininkas, arba jis dar neturi jos IP adreso. Pirmas variantas reiškia, kad ja susidomėjo Ion draugai. Gal giminės. O gal ir draugė. Tokiu atveju tereikia nieko nedaryti ir pernelyg neišsiduoti – viskas sugrįš į savo vietas pakankamai greitai. Neįmanoma pagauti to, kuris nieko nedaro. Civiliams IP adresų Stiklo Deltos administracija neišduos, o bylos kelti neįmanoma be rimtų priežasčių.
Be to, jeigu byla būtų iškelta, į jos duris jau belstųsi teisėsauga. Policija turi pakankamai priemonių susekti žmogų pagal IP adresą per sąlyginai trumpą laiką.
O jeigu Rošekas visgi policininkas? Ką šioje dėlionėje reiškia policininkas, kuriam nesiseka gauti jos IP adreso?
- Prastas tu policininkas, Rošekai...
Arba įtariantis, tačiau nematantis būdo mobilizuoti pajėgas jos paieškai. Įdomu, ar jiems leidžiama patiems, vos prireikus, naudotis tokiais policijos resursais?
Ar tada Robertui reikėtų virsti Rošeku?
Atsakymas į abu klausimus tiesiog privalėjo būti NE. Adrija stebėjo, kaip jos mintyse nugula vientisas vyriškio paveikslas – be veido, be ryškių kontūrų, tačiau pakankamai sudėtingu vidumi.
Ir visgi – kaip įdomu!
Ją ėmė persekioti vienišas policininkas. Jis jai uždavė klausimą. Koks tas klausimas buvo, beje?..

Rošekas, 2031. 06. 20 – 00: 32
Įtikinamai rašai. Pačios patirtis, ar tik fantazija?

Dabar aišku kaip ant delno – jis perskaitė visas tas mazochistines scenas ir pagalvojo, kad ji greičiausiai buvo išprievartauta. Policininkas siaurina savo paiešką uždavinėdamas tikslius klausimus. Jis iš tiesų supranta, kad Rildrija – bloga, tačiau nedrįsta savo fantastiškų vizijų papasakoti kitiems, tai kas Rošekui belieka?

Adrija ėmė rašyti, klausydamasi kažkurios savo proto dalies, kuri kaip įmanydama stengėsi atkalbėti nuo sumanymo.
„Jis viską supras, kvaiša! ”
- Žinoma, suprasi, Robertai, - sumurmėjo Adrija, jausdama vėl užplūstančias jėgas. – Antraip mudviem nieko neišeis, ar ne?...

---

- Timošekai, tu man įtartinas! – nuskardėjo balsas.
Robertas vangiai pasisuko ir piktai pažvelgė į besiartinantį vyrą.
- Gausi į snukį, - pažadėjo, mostelėdamas į pašnekovą puspilniu kavos puodeliu.
- Tai jau tiek neišsimiegojai, kad humoro nebesupranti? – suburbėjo Matas, sustodamas prie kavos aparato ir nužiūrinėdamas, kur jį būtų galima pakankinti. – Mykt mykt vaikučiai, o aš vis tiek geriau už tave atrodau...
- Jau pagimdė? – prisiminė Robertas vakarykštį pokalbį.
- Dar ne, bet atgulė į skyrių. Namo nebeišleidžia, sako, kad tuoj prasidės.
- O tu norėtum būti ten įvykio metu ir viską matyti?
- Ne. Tiesą sakant, man ir vaizduotės užtenka, kad gimimo stebuklą nesunkiai susiečiau su kokiu nors nemaloniu kriminaliniu įvykiu. Pamatau kraują – man taip ir iškyla vaizdai su tais iškrypėliais, kurie gyvas merginas pjūkleliais pjaustė. Žmona yra šventas reikalas. Negerai šalia jos tokius miražus regėti.
- O dar sako, kad man vienam haliucinacijos... – suburbėjo Robertas, vyptelėdamas puse lūpų.
Matas užsivertė drungnos kavos puodelį, ištuštino ir papūtė žandus atsirūgdamas.
- Eime, Timošekai, paieškosime įtartinų! – suriko, patraukdamas prie išėjimo.
Iš kabineto praviromis durimis Roberto ausį pasiekė kažkieno juokas. Jis numetė nešvarų puodelį į šiukšliadėžę ir patraukė paskui kolegą, kuris jau niūniavo panosėje pirmus posmus iš kvailos daugiaprasmės dainos apie bobutę, kurią dažnokai galėjai išgirsti nuovados koridoriuose:

Bobutė tą dieną galėjo geriau
Bobutė tą dieną galėjo geriau
Bobutė tą dieną galėjo -
Bet aš to nebepajutau.

Bobutė tą dieną galėjo plačiau
Bobutė tą dieną galėjo plačiau
Bobutė tą dieną galėjo –
Bet aš to nebepamačiau...

Dar niekas niekada nebuvo jos sudainavęs iki galo – bobutė kas kartą „galėjo“ ir aukščiau, ir stačiau, ir slidžiau – kaip kas sugalvodavo. Daina reiškė vieną vienintelį dalyką – nuovadai skubiai reikia iškrovos. Staigios ir gilios, ypač kai dieninė pamaina keisdavo naktinę, kuri dalį niaurių emocijų padovanodavo ką tik pabudusiems kolegoms. Štai tada į pagalbą ateidavo visagalė Bobutė.
Ne kartą buvo taip, kad bobutė juos lydėdavo per visą miestą ne itin darniu duetu. Retsykiais – trio. Ji buvo patikima policininkų pagalbininkė.

- Visgi jie sako, kad šiandien vakare.
- Tu apie ką? – nesuprato Robertas.
- Apie žmoną ir jos pilvą.
- Tai jau poryt būsi „išsimiegojęs“, - paerzino kriminalistas.
Racija kvyktelėjo, tačiau tuojau pat ir nurimo. Kol kas jų niekam nereikėjo.
- Važiuojam ar skrendam? – paklausė Matas.
- O kur?
- Link Šančių.
- Tada skrendam.
Robertas spragtelėjo saugos diržą į vietą. Automobilis švelniai suvirpėjo ir pasviro, pirma keldamas į viršų savo užpakalį, tada priekį.

- Kaip manai, ar įmanoma nužudyti žmogų teksto pagalba? – paklausė Mato.
Šis prisimerkė ir papurtė galvą:
- Nesupratau. Ta prasme, sukelti insultą pranešus kokią nors labai blogą naujieną?
- Ne. Turiu galvoje kokią nors teksto formą, kuri galėtų sukelti mirtį netgi nepranešusi jokios naujienos. Tiesiog tuščias tekstas. Sukeliantis mirtį.
Robertas mintyse keiktelėjo, supratęs, kad nesugebės paaiškinti savo idėjos neatskleidęs smulkmenų. Tuo Rildrijos metodas buvo netgi savotiškai žavus – prakalbus apie jį, pirmiau būtum palaikytas kliedinčiu pamišėliu.
- Kažkokia abrakadabra, - papurtė galvą Matas. – Bet primena vieną filmą. Esi matęs „Mirties dienoraštį“?
- Ką?.. Ne.
- Japoniškas filmukas, senas toks... Idėja gana paprasta – egzistuoja dievai, kurie su savimi nešiojasi tokias juodas knygeles. Jie stebi žmones ir kartais į savo knygelę įrašo kurio nors iš jų vardą. Tas žmogus netrukus miršta – arba nuo širdies smūgio, arba jį ištinka kokia nors nelaimė. Na ir vienas toks dievas... gerai nepamenu, bet man atrodo, kad jis įsimylėjo žmonių moterį ir ją apsaugojo nuo mirties. Deja, pagal taisykles tada jis pats numirė, o jo knyga nukrito į Žemę, kur ją surado vienas moksleivis. O tada tai ir prasidėjo...
Robertas kurį laiką tylėdamas kramtė mintį, tada papurtė galvą.
- Ne, aš kalbu ne apie stebuklingas knygeles, Matai. Mano idėja buvo tokia – ar įmanoma sukurti tekstines komandas, kurios galėtų nužudyti?
- Hmmm, - Matas plačiai išsiviepė. – Tai priminė man dar vieną istoriją. Šį kartą literatūrinį kūrinį...
- Tu gali atsakyti, ar ne?!
- Neįmanoma, nusiramink! Jeigu būtų įmanoma, tai... dabar internete visi bijotų elektroninį paštą tikrintis. Iš kur tokią kvailą idėją ištraukei?
- Susapnavau.
- Meluoji! Sumanei mentą apgauti?  Nagi, pasakok, kas čia per žudantys tekstai?
- Na gerai, radau vieną iš tavo tų mirties knygelių. Dabar galvoju, kieno pavardes ten surašyti.
- Ministro pirmininko nepamiršk, - pasiūlė Matas ir galop susitelkė į automobilio valdymą – metas buvo pasiieškoti vietelės tūpimui. Netoliese jų laukė darbas.

---

Adrija jautėsi lyg iš naujo gimusi. Prieš ją ant stalo gulėjo didžiausia kada nors pasigaminta žuvies salotų porcija ir ji juto, kad kūnas turėtų visa tai atlaikyti. Taip – kūnas galop jai vėl bus dėkingas, vėl sukaups bent kiek storesnį riebalų sluoksnį ir ji atgaus žmogišką išvaizdą. Nebeglostys išsišovusių kaulų duše.
Užliejus primityviam džiaugsmui, ji nirčiai kibo į maistą.
Prekybos centre akimirką pasivaideno, kad ją seka. Apsiriko. Nuotaika buvo nepastovi – retsykiais apimdavo abejonės ir paranoja. Atrodė kad Rošekui – Robertui liko visai nedaug, kad nutvertų ją už rankos. Ir kas tada? Nuovada, ar tamsesnis skersgatvis? Ką jis sužinotų iš jos akių?

Reikėjo aplenkti Rošeką bent keliais žingsniais. Kol nebuvo įmanoma sužinoti, ką jis žino, reikėjo apsirūpinti informacija. Bėda buvo viena – policijos nuovados nepateikinėjo savo darbuotojų sąrašų jokiuose interneto puslapiuose. O ir kodėl turėtų tą daryti?
Ir jokių pažįstamų valstybinėse įstaigose, kur būtų galima patikrinti duomenų bazes. Vadinasi, viską teks atlikti pačiai.
„Beveik pačiai“, - pagalvojo Adrija, kramtydama maistą. Mieste policijos nuovadų, anot oficialaus miesto tinklaraščio, buvo keturios. O tai labai nedaug.  Ir visgi rodytis tenai būtų daugiau nei kvailystė. Informaciją policija pateikinėjo šykščiai. Tikriausiai jie bus dar šykštesni, jeigu kalba pasisuks apie kriminalistus. Tačiau...
Adrija sukluso, stverdama besprūstančią mintį.
Staiga atstūmė indą su maistu ir strimgalviais puolė į miegamąjį, kol įkvėpimas neišblėso. Galvoje tankiai tuksėjo mažytis kalvio kūjis, dailinantis juvelyrinius dirbinius. Dabar jis kaip tik stukseno vieną iš mažų šedevrų.
Pamiršusi viską pasaulyje ji įsisiurbė akimis į monitorių.
Pirštai tarsi atgijo, nuvilnydami klaviatūra. Adrija prisimerkusi stebėjo augančias simbolių eilutes, jos žvilgsnis pamažu tapo svajingas, klydinėjantis ne tiek ekranu, kiek toli toli už jo. Mergina rašė ir rašė, apmąstydama kiekvieną plano smulkmeną, čia pat trindama ir keisdama netinkamus fragmentus kitais, įsivaizduodama save sėdinčią kažkur nuovadoje, prie kompiuterio su daugybe pašaliniams neprieinamų paslapčių.
Kai ji baigė, pirštai kurį laiką dar virpėjo nuo įtampos, o galva svaigo.
Maistas, kad ir koks skanus bebūtų, ilgam liko pamirštas.

---

- Bobutė tą dieną galėjo daugiau... – niūniavo Robertas, stebėdamas, kaip daugiaaukštis paslaugiai palenda po automobiliu ir šis pamažu ima leistis. - Ką gi, sėkmės tavo žmonai.
- Perduosiu, - mostelėjo Matas, atblokuodamas durų užraktus. Robertas atlapojo savąsias ir iššoko, nelaukdamas pilno nusileidimo.
Po akimirkos jo kolega dingo už pastato krašto, išniro kiek toliau ir ėmė sukti platų lanką nuovados kryptimi.
Šiek tiek nekantraudamas Robertas nusileido į savo butą.
Visą dieną abu jie lakstė kaip užsukti – rytinė tyla ilgai netruko virsti pasiutusiu maratonu, trukusiu iki pat pamainos galo. Robertas džiūgavo, kad jiedu pagaliau padarė pauzę – visam savaitgaliui. Jeigu, žinoma, jo neiškvies skubos tvarka.  Kriminalisto savaitgaliai ne visada praslinkdavo tyliai ir ramiai. Kartais jų nė nebūdavo.
- Mieloji, tu namie?.. – praeidamas įjungė kompiuterį. Ryte neturėjo laiko patikrinti Rildrijos – iš lovos išvertė Mato skambutis. Kolega beveik mandagiai priminė, kad susirinkimas po penkiolikos minučių ir jis laukia Roberto ant stogo kaistančiais varikliais. Teko lėkti net pamiršus pusryčius.

Nutėškė striukę į kampą, įlindo minutei į tualetą, o vėliau – į šaldytuvą. Pastarasis pasirodė nuobodžiai tuščias - reikėjo lėkti į parduotuvę.
Robertas nuėjo striukės, pakėlė ją nuo žemės ir besivilkdamas grįžo prie kompiuterio.
Palauk...
Vakar buvo lygiai tas pats – jis prisėdo prie kompiuterio, o tada viską pamiršo. Šaldytuvas liko tuščias, Rildrija privertė jį tenkintis paprasta koše. Ar ir šį vakarą bus tas pats?
O jeigu ji parašė ką nors nepaprastai svarbaus?..
Robertas nusikeikė ir išėjo, palikęs Rildriją vėlesniam laikui. Gal toji mergiščia nesugalvos emigruoti tuo metu, kai jis siaubs parduotuvę. Negali juk žmogus būti TIEK paranojiškas, kad išsigąstų vieno komentaro.

---


Rošekas, 2031. 06. 20 – 00: 32
Įtikinamai rašai. Pačios patirtis, ar tik fantazija?

Rildrija, 2031. 06. 20 – 02: 05
Buvau išprievartauta policininko;)

Robertas skaitė dar ir dar kartą, niekaip negalėdamas liautis.  Maišelis su maistu taip ir nepasiekė šaldytuvo. Striukė pusiau tebekabojo ant jo kūno – viena rankovė ore, kita vis dar ant rankos.
„Idiotas... “ – skambėjo mintyse kaip koks keiksmažodis sau. – „Idiotas. Idiotas! IDIOTAS! ”
Aišku kaip dieną  - ji viską perprato. Tai reiškia, kad žaidimams galas – reikia iš kažkur gauti hakerį, kuris padėtų jam „surinkti“ Rildrijos paveikslą iš visai menkų nuotrupų. Jis vienas jos nesuras. Nebent  Rildrija neišbraukė galimybės pabendrauti su juo. Nebent ji nori žaisti, kuomet žaidimams ateina galas. Nebent ji bežaisdama padarys rimtą klaidą.
Striukė vėl negailestingai buvo nutėkšta į kampą. Jis pasilenkė ir ištraukė iš maišelio šaldytą kibiną. Nulupęs pakuotę suleido dantis, nekreipdamas dėmesio į  beveik ledinį vidų.
Vadinasi, mergužėlė žino arba įtaria, kad turi reikalų su policininku. Kad ir kuris atvejis būtų, ji PATI leidžia jam suprasti apie savo įtarimus. Kodėl? Kam jai to reikia? Juk galų gale Rildrija tuo jam išsiduoda – mergina turėjo priežasčių tikėtis policininko. Vadinasi, žudantis tekstas nėra vien tik tuščia mistika, ar jo vaizduotės vaisius. Tai pakankamai tikra.
Tai ko iš jo nori Rildrija? Patvirtinimo, kad jis tikrai policininkas? Juk tokiu atveju Robertas pats leis aiškiai suprasti, kad žaidimas baigtas – ja domisi ne šiaip smalsuolis, o kriminalinė policija. Mergelei laikas dangstyti pėdsakus...
Jis šyptelėjo.
Be abejo, mergina dangstytų pėdsakus, jeigu suvoktų, kad priešininkas – pakankamai stiprus. Jeigu tai žaidimas, tuomet jos tikslas – pernelyg arti neprisileisti Rošeko. Ir nepamesti savo ginklų. O kokie jos ginklai?

Robertas palinko prie klaviatūros.

Rošekas, 2031. 06. 20 – 19: 16
Ir tas įvykis tave labai pralinksmino?

Daugiau ir nebuvo įmanoma jai nieko pasakyti. Beliko tempti laiką neutraliais sakinukais.
Sudorojęs kibiną, jis nusprendė likusius pašildyti. Beliko laukti Rildrijos veiksmų, o tai galėjo užtrukti. Sprendžiant iš ankstesnių įrašų, mergina mėgo naktinėti.
Pripildęs šaldytuvą ir susikrovęs karštus kibinus į didžiulę lėkštę, o taip pat apsirūpinęs milžinišku puodeliu kavos, jis patogiai įsitaisė prieš monitorių. Ilgai laukti neteko. Regis, jiedu abu ką tik pataikė vienas kitą „susitikti“.

Rildrija, 2031. 06. 20 – 19: 25
Tuo metu nelabai. Tačiau dabar man tai tik nuotykis. O kaip tau?

- Išgraužk, - suburbėjo Robertas, liesdamas klaviatūrą vienu pirštu, kuris dar nebuvo taukuotas.

Rošekas, 2031. 06. 20 – 19: 27
Kūrinys pasirodė pernelyg sadomazo...

Rildrija, 2031. 06. 20 – 19: 28
Tikrai?:) O kokios istorijos tau labiau patinka? Gal galiu ką nors pasiūlyti iš savo repertuaro?

- Ir nuo kada tu tapai tokia plepi, Ril? – šyptelėjo jis.

Rošekas, 2031. 06. 20 – 19: 29
Jau perskaičiau visą tavo repertuarą. Buvo neblogų darbų, ačiū. Seniai rašai?

Šį kartą pauzė buvo gerokai ilgesnė. Robertas nenuleido nuo paskutinių eilučių pastėrusio žvilgsnio. Kaire ranka sužvejojo kibiną ir prasižiojo jį kąsti.

Rildrija, 2031. 06. 20 – 19: 33
Senokai. Sakai, esi viską skaitęs? O kaip šitas?
http: //www. stiklodelta. lt/diary. php? inp=458721591455”

Negali būti! Taip greitai?!
Robertas vos nepaspringo kąsniu. Ko jau nesitikėjo – tai kad Rildrija atsiųs jam mirtiną dovanėlę po kelių sakinių. Tikėjosi ilgesnio pokalbio. Ilgesnio pasisvaidymo provokacijomis ir tuščiomis frazėmis. Nejaugi Ril rimtai įtikėjo, kad jis – lėtai darantis išvadas?
O jeigu tai visai ne mirtinas tekstas?.. Ką tokiu atveju reikštų toks siuntinys? Ar gali būti, kad Ril tikrina jo paranojos laipsnį? Tokiu atveju ji žino, koks turi būti atsakymas ir laukia jo greitai. Jeigu jis atsakys netinkamai, arba sugaiš parą betikrindamas jos siuntinuką – mergužėlė tiesiog pasidarys atitinkamas išvadas.
Antra vertus, tai gali būti paskutinis jo žaidimas. Jis perskaito tekstą, duoda jai teisingą atsakymą – ir miršta. Rildrija saugi.
- Velniava… - sumurmėjo patyliukais. – Spąstai. Šaunuolė tu, Ril…