Akmens širdis

Prisiliečiau aš prie akmens
Ir išgirdau jo širdį.
Jis daugel metų dar gyvens -
Tik žmonės jo širdies negirdi.

Negali jie išgirsti ilgesingo skausmo,
Įkalinto sustingusiam laike.
Nemoka žmonės dar pajausti,
Pamilti akmenį taip kaip save.

O jis gi, jaučia laiko tėkmę,
Jam būna karšta ir žvarbu.
Savam delne jis neša sėkmę
Tiki ar netiki - jam nesvarbu.

Prabyla jis po skulptoriaus ranka:
Ant akmeninių lūpų bučinys sustingsta,
Kai apsviečiame akmenį žvake,
Jis tampa legenda prasminga.