Niekada neišmesiu tavo laiškų.

Nemeluosiu, aš dabar guliu. Naktis.
Bet pasižadu, kad ryt juos paskaitysiu.
Ir netyčia tąsyk dužusi viltis..
Kur tikroji priežastis-nepasakysiu.

Gal atstumas kaltas, gal data.
Į kurią sukaltos visos vinys.
Sudraskyta it balta vata.
Kas ten dėjos tiktai mudvi žinom.

Juodos raidės poprieriaus lape.
Kuriose siubuoja mūsų džiaugsmas.
Viską saugau, jis dabar kampe.
Toje zonoj juda gyvas jausmas.

Tavo pirmas žingsnis šuolio link.
Ir norėjimas, kad aš tave suprasčiau.
Kaip juokinga tądien buvo neprimink.
Jei pradingtum aš vistiek surasčiau.

Tavo raštas, potekstės ir piešiniai.
Be sintetikos, dažiklių, super greičio.
Pieštuku rašyti sakiniai..
Jei norėtum pas tave ateičiau.

Nes juose sudėta šitiek meilės.
Jie ranka rašyti, ar matai?
Prie ekranų kažkam bėga seilės.
Čia ne „skype“ - čia tikri laiškai.