Žiemužiuks

Balta žiema senai užmiršta,
paskendusi žolė vienatvės pilna,
tik vėjas nešioja prisiminimų dulkes,
medžiai tylūs nors šalia viens kito.

Masiškai lėtai laikas visur sustoja,
žmonės į darbą nevėluoja,
nėra kas sustabdo, suvilioja,
vakaras tylus arba keistai pašėlęs.

Dangus retai padovanoja saulę,
šešėlis kažkur slapstosi tai neapgaulė,
šaltis kandžiojasi ir sniegas nelimpa,
bet kur tik nužvelgsi,
užmerktom akim nebetiki.