Pradžia

Iš nediduko potamsio kambariuko buvo girdėti du balsai. Tai merginos ir kiek vyresnio vyriškio pokalbis, besitęsiantis jau antra valanda. Panašu, jog juodu mėgavos vienas kito kompanija. Girdėjosi tylus krizenimas ir švelnūs pasišaipymai, plasnojo lengvas flirtas ir biro šypsniai. Bet štai jau kelios minutės balsai surimtėję kažko lyg barėsi. Mergina atrodė susikrimtusi, o vyras dirbtinai atsipalaidavęs dėstė:
- Pamiršk tu tą vėžį... Nieko čia tokio. Aš pilnavertis, gyvenimu patenkintas žmogus, - beda pirštu į ją. - Nedrįsk manęs gailėtis. Liga man ne daugiau nei persalimas...
- Ką tu išvis žinai, visai man negaila tavęs, aš tik truputi supykau... – papurto galvą ir nusuka akis nuo jo.
- Kodėl? – išpučia akis vyras.
- Ai...
- Pasakyk.
- Nežinau... – nutęsia, mosteli ranka ir pačiupus šviesių plaukų sruogą ima trinti ją tarp pirštų. Tyliai atsidusus ir pakėlusi žvilgsnį aukštyn murma:
- Meluoju, bet nepyk – nieko nesakysiu.
- Noriu žinot kodėl ant manęs pyksti, - vis dar sutrikęs spokso į merginą.
- Aš nesakiau, kad pykstu ant tavęs...
- Dabar jausiuos mėšlo krūva, kol nepasakysi... – suneria rankas ant krūtinės, susikelia kojas ant rašomojo stalo ir atsilošia biuro kėdėje, - Aš mėšlo krūva, aš mėšlo krūva...
Ji truputį skausmingai nusišypso, o jis tęsia:
- Aš mėšlo krūva...
- Nesakysiu, nepyk.
- Aš mėšlo krūva, aš beveik verkianti mėšlo krūva... – jo akys ima žibėti lengva drėgme.
Šviesiaplaukė pastebi tai, jai aštriai suspaudžia krūtinę. Kurį laiką tyli, mąsto, tada atsidūsta:
- Na, gerai... – giliai įkvepia. - Bet dabar man bus labai nemalonu... – dar vienas atodūsis. - Aš taip pasvarsčiau ir sakiau, gal reikia tave imt ir įsimylėt ar ką... Žinau, tai kvaila, bet... – žodžiai byra kaip lietaus lašeliai, kol jų nesustabdo garsus bumtelėjimas. Ji strykteli, pamačius, kad vyrukas apsivožė aukštielninkas ir štai dabar trindamas didžiulį gumbą pakaušyje stojasi:
- K.... k... ką?!
- Jaučiuosi kaip suknistam seriale... Fuck everything... – prišoka padėti jam, bet jis tik švelniai stumteli ją šalin.
- Kaip mane galima mylėt? – žvelgia jai tiesiai į akis.
- Aš sakiau, aš dar neapsisprendžiau, - tirštai nurausta, suspaudžia lūpas, spokso į jį ir dusliai priduria:
- Kaip galima nemylėt, juk... Ak, dabar nežinau, ką sakyt... – visai pasimeta ir grįžta prie lovos ir atsisėda.
- To negali būti... ne ne ne... – vaikinas murmuliuoja, vis dar trindamas galvą.
- Negali, tai negali... Nesvarbu, sakiau, kad nesakysiu...
- Manęs negali mylėt tokia kaip tu... Tik ne dar kartą... – jo kakta susiraukšlėja, o antakiai virsta vientisa juoda bangele, apatinė lūpa truputėlį virpa, o nosies šnervės išsiplečia. Nusvarina rakas ir tylomis slenka iš kambario. – Aš tuoj grįšiu, - tarsteli ir išnyksta tamsioje virtuvėje.
Mergina susigūžus sėdi ant lovos krašto, kvėpuoja neramiai, junta kaip šąla galūnės, o kūną tampo keistas virpulys. Ji dairos po kambarėlį, kurio dar nespėjo apžiūrėti, nes pokalbis įtraukė taip greit... Ant sienos pastebėjus fotografiją įsižiūri į ją: čia jis su savo mažuoju broliuku, gal septynerių ar aštuonerių, jo plačioje šypsenoje trūksta poros priekinių dantukų, o juodutėliai plaukai susišiaušią nuo vėjo. Pati nejusdama plačiai išsišiepia. Krūpteli pajutusi prisilietimą.
- Atleisk, nemaniau išgąsdinsiąs, - šypteli jis. Šaldytų žirnelių maišeliu, susuktu į pašluostę, vėsina, neseniai įgytą gumbą. Vėl abu tyli, stebi viens kitą ir kartas nuo karto tai vienas, tai kitas žiopteli, ką nors sakyti, bet niekaip nepasiryžta. Galiausiai, abu nudelbia akis ir vyras prabyla:
- Tik nesuprask klaidingai, bet mane paliko keturios merginos iš eilės, tad dar karto neištversiu...
Ji linkteli, nusisuka. Grįžta prie lovos ir klesteli. Nieko nesako, nenori sakyti, nes jaučia kaip virpės balsas, jei prabils. Jis nesulaukęs atsakymo kalba toliau:
- Žinai, man pačiam reikia pagalbos, bet pas kolegą neisiu... Joks psichologas nesupras... Aš bijau, kad jei mes busim pora tu mane paliksi... – prisėda kiek tolėliau nuo jos.
- Kodėl?
- O ką aš žinau kodėl... Man niekada nesakė priežasčių, tiesiog mesdavo kaip kokį šunį... Viena tų specialiai pasikrušo su kitu, man matant... Dvejus su puse metų neturėjau rimtų santykių, nes paniškai bijau, kad mane ir vėl mes.
- Atsiprašau, bet aš tiek nepatyrus... – įkvėpia. - Tikiuosi nesusivemsiu... – dar vienas atokvėpis – O galiu paklaust, kokioj būsenoj liga?
- Remisija. Kartais būna paskauda tai šen, tai ten, bet tik tiek.
- Tai kodėl sakai, kad senatvės nesulauksi?
- Nes jei susinervinu, būna ištinka priepuoliai ir užtektų vienos kraujagyslės galvoje, kad pasakyčiau sudie šiam pasauliui...
- Vadinasi bet kada...
- Galiu traukt penkiasdešimt metų, o galiu rytojaus nesulaukt... Prašau, jei nesi tikra, kad iš mūsų bus pora, neteik man apgaulingų vilčių... Nenoriu dar kartą kapstytis po tą šūdą.
- Aš nežinau, dabar sakyčiau, kad tikra, bet kaip galiu garantuoti, kad vėliau kažkas man ant galvos nenukris...
- Fuck it all! – jis užverčia galvą, nes iš nosies pasipila kraujas. Pašluostė, ką tik padėjusi galvai, dabar priglunda prie nosies.
- Atsiprašau, - mergina kaltai žvilgteli į jį.
- Čia ne tavo kaltė. Pats myžnius - nervinuos dėl visko, - atitraukia skudurą nuo nosies patikrint ar tebebėga kraujas. - Pasakyk ar įsivaizduoji mus kaip porą po kokių penkerių metų?
- Na, jei tavo sąlygos, buvo tikros, turbūt, bet aš visai nauja šituose reikaluose, aš nieko nežinau, jokiu protokolų, nieko... – jos balsas užlūžta, burnoj junta smėlį ir kvėpuot nelabai bepavyksta. Vyras nutrenkia visą, ką turėjęs rankose ir pasislinkęs arčiau apkabiną ją:
- Nurimk gi tu... Ko nervuojies? – jis pajunta kaip ji virpa. - Meldžiu tik nusiramink. Padarysiu viską, tik nurimk, - truputį panikuodamas beria, tai kas šauna į galvą.
- Klausyk, aš ta pati, kur amžinai gyveno fantazijų pasauly ir kai viena iš tų fantazijų ima brautis į mano realybę, kaip gali nesinervuot? Iš esmės, juk man tik reikia pasakyti: „nepaliksiu“, ir tie du pasauliai susidurs...
- Ir padarysi mane laimingiausiu pasauly žmogum.
- Ir kas tada? Aš nenoriu, kad tau skaudėtų ir įsimylėti per porą valandų, kaip? – jos akyse spindi baimė ir abejonė. Prikanda lūpą ir klausiamai pažvelgia į jį. Vyras suvaitoja ir visai tylomis, beveik verkdamas šnibžda:
- Man skauda kaskart, kai žiūriu į veidrodį ir masturbuojuosi - šito nepakeisi... – stoja nemaloni tyla.
Ji valdosi iš paskutiniųjų, kad tik nepravirktų, tada sukikena ir taria:
- O aš dar galvojau, kad kai ateis šita akimirka aš galvosiu protu. Šūdą ten...
- O kuo tu dabar mąstai?
- Cheminėm reakcijom.
- Padėk man – nesuprantu. Aš iš chemijos turėjau ketvertą, tad prašau apšviest apie reakcijas, - šypteli.
- Galvoj plaka ir ji truputį skamba, dreba rankos, darosi karšta ir jaučiu lengvą svaigimą. Iš esmės, man atrodo, kad aš visai nebegalvoju...
- O tu bent pabandyk pagalvoti apie tai, ar busi laiminga su tokia vaikštančia bėda kaip aš?
- Ar galima būti laimingai su idealu? – ji tarsi ironiškai, tarsi nuoširdžiai to klausia labiau pati savęs nei jo.
- Eik tu šikt! Nesityčiok, koks aš tau idealas!? – jis puola.
- Iš kur tu žinai, kas buvo mano galvoj, aš tau jau sakiau, kad aš pirmiau tave sugalvojau nei sutikau, - piktai burba.
- Atleisk, bet mane sugalvojo ir pagamino Viktorija ir Erikas Velikai.
- Supratai, ką tuojau galvoje. – mosteli ranka ir įsistebeilija į jo akis.
- Aha, bet nesuprantu kaip tai gali būti.
- Manai, aš suprantu?
- Aš užjūrio princas - guzas pakaušy, kraujuojanti nosis, dar tik mėlynės trūksta paaky... – tyčiojasi pats iš savęs.
- - Bijau, kad žinau atsakymą... – Pasimuisto, kiek atsitraukia nuo jo ir įdėmiai žvelgdama ima kalbėti. - Aš kai ką paaiškinsiu: visada maniau, kad gyvenimą geriausia praleisti su draugu, juk tada vienas kitą, supranti, išklausai, tai reiškia, kad sutarsi ar ne? O jei dar yra šilti jausmai, tai turbūt tai geriausia sąjunga.
- Čia teisybė... – pritariamai linkteli.
- O tu draugas?
- Taip.
- Vadinasi, atsakymą žinai?
- Aha, - šypsena nušviečia jo veidą, rankos prisitraukia ją, o lūpos randa josios lūpas...