Dėl vėjo

Migla šerkšnu pasidabinus, paslėpti bando stiklo kardą.
O vėją medžiuos užrakinus, balta pūga iš džiaugsmo verda.
Pagrobti noriu stiklo kardą, nors nežinia link sielos darda...
Bet tik kardu šiuo stikliniu galiu prakirst šydus miglų!
Girdžiu, kaip vėjas mane šaukia, balsu, kuris upe atplaukia.
Jis prašo sumaišyt minčių dermes, kad atpažinčiau jo sakmes.
Jos ves nematomu keliu, kur vėjas slėpės nuo pūgų.
Ir gal tada aptiksiu jį, stiklinių medžių vidury...
Nukirsiu jų šaltas rankas, įleisiu vėją į venas.
Ir užvaldys jisai mane, nunešdamas alsuojančia dangaus žeme.