Akcija

Įprastai šaltas snieguotas vakaras. Troškiai šiltame Rimi žiba šviesos, lentynos mirga įvairiais skaniais pasiūlymais; žmonių murmesys ir iš garsiakalbių sklindanti saldi melodija susipina į įprastai migdančią, įprasto prekybos centro atmosferą.
Jauna mama, apsirengus pabrėžtinai pasiturinčiai, įžūliai sukelta šukuosena, būtų visai graži pažiūrėti sutikus kur gatvėje ar klube, jei ne ledinis žvilgnis ir įprastinė paniekos bei žinojimo ko nori išraiška subtiliai makiažo paryškintame veide. Paskui ją tursena nuoširdžios ir meiliai geraširdiškos, nesiskundžiančios išraiškos mergytė kaštoniniais plaukais, labai labai stengdamasi spėti paskui veržliai žingsniuojančią mamą (beje, mama nesineša to raudono plastmasinio prekių 'krepšelio'; kas be ko - jis greičiausiai tik sugadintų įvaizdį), ir neleisti žvilgsniui ilgiau užsibūti įvairiaspalvių blizgančių saldumynų prikrautose lentynose, pritaikytose būtent mergytės ūgiui. Aukščiau - suaugusiųjų saldainiai su likeriu, romu ir kava.
Tačiau kažkoks vienas šokoladukas visgi nugalėjo ir mergaitė pasiryžo, vis dar bėgdama paskui:

„Mamyte, mamyte.. Nusiperkam šitą? Tiktai šitą vieną, gerai? „

Balselis sučiurleno nuostabiai tyru, naiviu ir išankstinio džiaugsmo kupinu šaltinėliu, vertu visų skanėstų žemėje, jei ne daugiau.

Mamytė net nestabtelėjo. Ledinis balsas būtų sustingdęs ir karščiausią troškimą:

„NE. NĖRA AKCIJOS. „

Išspaudęs kažką panašaus į šypsenos lavoną, toliau jų nebestebėjau.

Nebeklauskit daugiau, kodėl aš dažnai liūdnas ar susimąstęs. Dėl jūsų. Dėl jūsų, tarp kurių gyvenu, pas kuriuos grįžau.



H. R. 2010 01 16