Sūnus palaidūnas

Pas tėvą buvo sūnūs du,
Jaunėlis tarė: „nuobodu!
Aš į pasaulį iškeliausiu,
Visokios laimės paragausiu“.

Sūnus, paėmęs savo dalį,
Suskubo eit į svečią šalį,
Ten palaidai turtus iššvaistė,
Sau didį vargą įsitaisė.

Kas jam toliau daryt beliko?
Paliko vargšas be skatiko.
Jo tuščias pilvas prašė valgio,
„Ganyti kiaulių eisiu gal gi?

Čia bent to jovalo prikimšiu
Ir savo alkį numalšinsiu“.
Tačiau ir to jam nieks neleido.
Kaip grįžt namo gėdingu veidu?

Sugrįžo jis pas Tėvą savo,
Oi, didžią pamoką štai gavo!
Tėvas pažino jį iš tolo,
Priglaudęs džiaugėsi be galo.

„Atleiski man, labai suklydau
Ir savo nuodėmę išvydau.
Nusikaltau aš Tau ir dangui,
priimk tarnu, Tėveli brangus“

Nors vyresnėlis ir supyko,
Tėvas priimt sūnų sutiko,
Iškėlė jam didžiausią puotą,
Atgijo siela sužalota.