Mano beprotybė

Bijau kur nors išeiti
        nes prie mano durų sustojo
                            beprotybė
su nemadinga skrybėle,
        tarp rudeninių lapų.
                paniekinamai mažais
                            vyzdžiais
        ištirpusiais tamsoj.
Aš negaliu išeit į erdvę
        kur kabo baltas mėnuo
ir neprirašytas popierius
        skverbiasi į veidą,
                paskelbęs monotonijai
                            nuosprendį –
        pritrėkšti prie gėlėtų tapetų
pavargusiu petimi.
Ir palaidot. Prie nuskendusio
                            liūdesio
        klykiančiam ore.
Prie durų mano beprotybė,
        žiemą su rudens gabalais,
                laukia baimės
                            durų -
Netrukus viskas atsivers.