Šizofrenikė

Aš mėgdavau klausytis lempos. Man patikdavo jos burzgimas. Pakeldavau akis aukštyn ir žiūrėdavau... Žiūredavau, žiūrėdavau... Mama bardavo. "Vėl sėdi nieko nedarydama!" 
O man patikdavo... Patikdavo klausytis ošimo... Jūros. Atrasdavau lempoje.
"Pasidėk kojines" - toli toli nuaidėdavo kažkieno balsas.
Baltas ošimas prasiskverbdavo pro juodas Tėvo kojines...
Prisidėdavau kriauklę prie akies ir bandydavau atrasti Jūrą. Sūkuriuose tuščia.
Nuvildavo.
Ieškojau ramybės. Rasdavau tik Mamos priekaištus. Tėvas tempdavo į kapines.
"Rasi ramybę" - ironiškai nuskambėdavo ausyse.
Burzgimas [lempos] atjungdavo ošimą [Jūros].
Nemėgau kapinių.
Ten nebuvo burzgimo.
Jis taip ramindavo.
Jūros ieškojimas mane vedė pirmyn.
Man buvo trylika. Aš radau ją. Lempoje.
Ji žiūrėjo į mane baltomis akimis pro juodas Tėvo kojines.
Nebeliko ieškojimo.
"tėvai, tėvai!!!" - tolo beprotiškas motinos balsas.
"Kartuves" - to-l-o...
"Ant le-m-pos juo-do-m ko-jin-ė-m..." - burzgė...
Radau ramybę.