baisusis dienoraštis

Tėvo audinė dabar jau sunkiai leidžiasi jojama. Po tiekos dulkinimų metų ji pavargo. Skylė įkišti rakteliui tapo nejautri ir kišti reikia kelis kartus, vis stipriau pasukant. Tik tada ji užsiveda ir pradeda judėti. Gal ir man taip kadanors bus. Kaip mergaitei, negražu taip kalbėti, sako žmonės, bet kaip tik, būdama mergaite apie tai kalbėti turiu didžiausią teisę. Juk mus pamauna ant pagalio, mus pardavinėja sekso vergijai, mus visą gyvenimą kruša visi, kas tik gali, o mes šypsomės, garbanojam plaukus ir skutam kojas. Pateikiam prekę įvyniotą į šilkinę skarelę. Tėvai kalba apie dėdės kepenis. Kepenis, kurias ėda alkoholis. Geras nukrypimas į kairę. Kalbant apie vidaus organus, norėčiau pamatyt savo plaučius, išvagotus, suspardytus tabako. Vėl kalba apie dėdę. Jis mėgsta vyną labiau nei kiti, kažkada buvęs gražus ir garbanotas, gavo žmoną, kuri jį nuodijo, gal dar vis tai daro, išdavinėjo su kiekvienu ant kiekvieno kampo, buvo siaubinga savo vaikams, mano broliams, na pusiau, nesvarbu. Dabar mano dėdė dirba eilinį darbą, dažnai tyli, kai kiti kalba, man šypsosi, kartais nekenčia savo žmonos ir yra dalinai nusivylęs. Gal kažkada jis norėjo būti lakūnu arba astronautu, dėl to baigė fizikos mokslą. Jaučiau, kad mes turim daugiau bendro, nei reikėtų ar būtų saugu.