paprastas būdas nemirti niekad

Tarp dantų sugrikši dar viena tabletė nuo gyvenimo. Vienos pradeda veikti po pusvalandžio, kitos - po penkiolikos minučių, o trečios tėra kreida, kad nekliudytų tau padėti sau šventu savo tikėjimu.

Kartais klausi - ar yra antiplacebo?

Konservuota laimė atsiminimų pavidalu - kaip ir konservuoti mandarinai - lyg ir tai, lyg kažkas, ką su kažkuo kažkada skanavai prie kukliai, bet iš širdies papuoštos eglutės, bet nebetikra. Per daug cukraus. Pažliugę. Kažkas jau bandė šį atsiminimą atidaryti - ant skardinės matyti dantų žymės. Viduje mandarinų nebėra. Tik pelėsis.

Šiukšlių maišan. Velniop visą rinkinį: jis betinka apsinuodyti.

Gerai užkonservuotas atsiminimas gi - visam gyvenimui. Kartą pažinojai žmogų, kuris manėsi atradęs nemirtingumo paslaptį; Žinoma, jis tau jos niekada nepasakojo - gal ir teisingai darė, o gal ir skaudžiai klydo - jis suprato, kad tarp bet kurių dviejų akimirkų slypi be galo maža begalybė.

Ir jis - iki pusės paniręs vonioj, su ausinėmis ausyse, su knyga rankose, tarsi koks Archimedas - tik niekas nebuvo pavedęs jam galvos vertės užduoties - nešoko bėgti pro provincialų Vilniaus miestą speige mosuodamasis pimpalu ir plyšaudamas apie savo haliucinogenų sukeltą atradimą. Jis kiek labiau pasinėrė į gal net kiek per šiltą vandenį, ir, įsižiūrėjęs į iš krano tekančią srovę, pasiliko ten - vienoje akimirkoje - visam laikui. Sustingęs laike, jau niekur nebeskubantis, mintijantis vieną mintį per milijardus metų, sprogstant ir į baltąsias nykštukes susitraukiant supernovoms, šilumine mirtimi mirštant visatai, jis lieka nemirtingas savo begalinėje akimirkoje.

Amžinos jaunystės eliksyras - tik dar viena kreidos tabletė. Nereikia nusivilti. Svarbu tikėti, kad ta kreida - stebuklinga, ir placebo viskuo pasirūpins už tave. Ir nors žmogaus, atradusio nemirtingumo paslaptį, kūnas, paklusdamas visiems fizinio pasaulio dėsniams, toliau dėvisi, sensta, raukšlėja, ir, galų gale, miršta, pats subjektyviausias subjektas, saulei užgesus, toliau gulės savo šiltoje vonioje.

Šventas paradoksas! Šriodingerio kačiukas saldžiarūgščiame padaže, Dekarto dualizmas, perrėžtas kitu kampu - kūniški dalykai sielai egzistuoja tol, kol siela jais tiki; siela kūne gyvena tol, kol kūnas tiki sielos neatskiriamumu.

Sielą nuo kūno atskirti paprasta - sakydavo vienas tavo draugas - paspaudi nuleistuką - įvykdai didžiausią stebuklą, kurį gali atlikti žmogiškoji būtybė - atskiri sielą ir kūną amžiams.

Tau visada atrodė, kad tai - kiek brutualus ir, netgi, žalojantis metodas. Todėl įrėmei šaltą vamzdį į savo sielą ir iššovei. Suvarei visą apkabą.

Bet visi jie sakė teisybę: jeigu turi sielą, jos nepražudysi.

Tačiau netiesa, kad siela neatsiejamai pririšta prie kūno. Danguje praūžiant lėktuvui, dalis tavo sielos atsiduria jame. Kai rašai, dalis tavo sielos atsiduria tekste. Kai klausai muzikos, tavo siela kabinasi ant natų ir lieka ant jų kabėti.

Per visą savo gyvenimą tu nieko kito neveiki, kaip dalini savo sielą it plotkelę. Kartais kitiems, kartais savo kūnui, kartais daiktams, kuriuos myli, o kartais gabaliuką savo sielos atiduodi savo sielai, kad pasidėtų saugiai, kad paslėptų niekuo neįpatingoje akimirkoje, iš aukščiau jaukiai per sutapimus šnabždant Dievui. Ir tas nedidelis slaptas sielos gabaliukas amžiams gyvens su žmogumi, atradusiu nemirtingumo paslaptį.