Stambulas

Svetimas tu artimai sielai
Marmuro plokštėms ant žemės
Įkalintų laisvo elgesio paukščių akims
5- tiems šūksniams, liepiantiems kristi pakylant

Ir sukis kiek nori –mes leisim
Vis tiek visa tai nepavyks
Susiliet su erdve? Taigi kur tau!
Tu tik keistai žemiškas žvėris

Pakelki mintis virš apsnigto dangaus
Paleiski šviesos pliūpsnį iš juodo aparato
Nukritęs nepamiršk kvėpuot
Čia niekas tavęs nebemato