Mano name niekada nebuvo lifto, todėl aš jį išgalvodavau ir budama maža leisdvausi turėklais. Mama kruptelėjusi surikdavo, kad lipčiau kaip visi normalūs žmonės, bet aš niekad taip ir nebuvau normali… Visada darydavau kažką kitaip, tai ryšėdavau žalius kaspinus prie žydros suknelės, tai su tėčio batais nueidavau į darželį… (blogiausia, kad tėvai ne tik toleravo mano šitokius išsišokimus, bet ir skatino juos…kitiems nematant) štai todėl aš niekada ir nebuvau vienoda. Tiesa, darželyje niekada nemušiau kitų (buvau užkietėjusi gerietė iš prigimties)… visada mušdavo mane. Visada verkdavau ir visada skųsdavaus mamai. Sako, kad vaikai neturi keršto jausmo.. Netiesa…
Keršto jausmas išlysdavo kiekvieną kartą gavus į škūrą nuo vyresnio berniuko. (visada mane skriausdavo patys negražiausi darželio berniukai, todel apie jų “simpatijas” man, negalėjau pasigirti net draugėms - pyplėms). Taigi aš gyvenau su tėčio batais, niekada nesimušiau, turėjau draugų ir gyvenau sau smagiai su keršto jausmu širdy…
Turėjau draugę Aušrą. Ji buvo raudonskruostė bambeklė, ponų dukra, turinti neliečiamybę šiame individualiame gyvenime sukurtame tik jai. Tėvai mylėjo ir sūpavo savo dukrelę iki pat pirmos klasės (ten mes buvome išskirtos prieš savo valią, ir ačiū Dievui). Esmė tame, kad ji buvusi didelė mušeika, niekada manęs negindavo (nors ir neskriausdavo). Kažkodėl visada aprėkdavo auklėtojas, išmesdavo lėkštes, nuo kurių balutes reikdavo valyti kitiem ir niekada nebuvo baudžiama (neduok Dieve, tokia trauma vaikeliui!). Vienu žodžiu buvo baisa pabaisa pyplių tarpe ir baisiai mane nervino.
Ir dar turėjau tokį berniuką, nuolatos gadinantį man nervus. Žaisdavo jis su jais, rišdavo prie kėdes, kai man jie nebesilaikydavo ir vėl ištempdavio iki kitos grupės pavėsinės. Visada grasindavo, kad naktį pas mane ateis ir išsims savo akis. Jis atrodė šlykščiai: murzinas, apiplyšęs, dantys kurie tik iškrito nebeišdygo, batų išvis neturėjo, o dar buvo ryžas, strazdanotas, išstybęs ir švėplas. Buvo tikras asocialios visuomenes individas. Ką ir besakyti… jis man baisiai nepatiko.
Tokią savo vaikystę pasakoju savo vyrui… raudonplaukiui strazdanelei. Tiesa, kiekvieną kartą pasakodama apie Aušrą jį prajuokinu (o jis paspringęs nebeištaria “r” raides). Aušra paauglystėje susirgo anoreksija, vėliau depresija ir tėvai uždarė ją namie, kol ji vieną dieną pasikorė ant savo individualios virvės. Mano keršto jausmas nedingo, tik nebeturiu kur jo panaudoti, Aušra mirus, berniukas…tapo mano vyru. Mano nervai padėti į banką ir dabar mes su išstypusiu berniūkščiu einam paisvaiščsioti, tik aš vis dar mėgstu dėvėti tėčio didelius batus ir žalius kaspinus prie žydros suknelės…ir tik kai kas niekada nesikeičia, tai, kad mūsų name vis dar nėra… lifto.