Rašyk
Eilės (72116)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10339)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







PROLOGAS


  - Dar niekada nesijaučiau šitaip kvailai, Stenai, - su pykčio proveržiu į mobilųjį sušnypštė  Maiklas.
      Būtų aprėkęs savo geriausią draugą, bet tik ne dabar, kai sėdi prabangiame restorane ant aukštos kėdės prie baro, apsivilkęs tamsų smokingą ir šalia pasistatęs taurę itališkojo vyno.
- Vėliau tu man dėkosi, drauguži, - nusijuokė jis kitame ragelio gale.
Tačiau Maiklui nebuvo juokinga. Jis tik dar labiau susierzino ir apsidairė, norėdamas įsitikinti: gal jau ateina laukiamas žmogus. Bandydamas nuraminti savo nekantrumą gurkštelėjo vyno.
- Tai ne mano gyvenimo būdas ir man visiškai nepatinka vaidinti sumauto inteligento su stora pinigine! Tarp visų šių... ponų mažų mažiausiai jaučiuosi nepatogiai.
- Tu tiesiog jaudiniesi, - nusijuokė Stenas.
- Galbūt, bet tik dėl to, kad po šio vakaro prabangios vakarienės turėsiu badauti visą savaitę.
- Ji verta bado ir, be abejonės, tavo kančių.
Nesustabdomas draugužio šaipymasis pradėjo nervinti. Jie abu žinojo, kodėl Maiklas šitaip jaudinasi. O pastaba dėl bado tebuvo tik pretekstas. Dėl siaubingo karščio restorane Maiklas prasegė marškinių apykaklę. Aplinkui šnekučiavosi ir juokavo turtuoliai, parankėje prisirišę savo damas, kurios puikavosi gražiai pasiūtomis dizainerių suknelėmis. Padavėjai vaikščiojo išsišiepę iki ausų ir dirbtiniu balsu klausinėjo, ko šie pageidautų. O ko gi jiems nesidžiaugti – juk šiandien užsidirbs krūvą arbatpinigių!
“Tik ne iš manęs” - suirzęs pamanė Maiklas, burnoje skalaudamas sausą vyną.
Jis nėra nei milijonierius, nei verslininkas ar žurnalistas, kuriam būtų suteikta privilegija čia būti. Dėl visko kaltas Stenas, juk jis pasiūlė jam čia ateiti! Maiklas keikė save už tai, kad nepasipriešino draugui. Geriau jau būtų sėdėjęs kokiame nors bare, valgęs rūkytą žuvį, užsigerdamas alumi, vėliau būtų užsisakęs į namus picą, kurią čiaumotų žiūrėdamas krepšinio rungtynes ir džiaugtųsi smagiai praleistu vakaru. Dabar tenka tūnoti geriausiame viešbučio restorane ir laukti žmogaus, dėl kurio Maiklas čia atėjo. Tačiau visa tai jam atrodė lyg kančia.
“Tai dar blogiau, nei kančia” - paprieštaravo pats sau.
Po ilgos, tylios pauzės Maiklas pasiguodė, kad jam nepatogus smokingas.
- Priprasi. Laikas pamiršti purvinus džinsus ir marškinius.
  - Ar būtina iškreipti mano įvaizdį? Juk aš nevaikštau purvinas, Stenai.
- Nebent, kai baigi taisyti liftą, tiesa?
Maiklas tik atsiduso, norėdamas išreikšti nepasitenkinimą pokalbio tema ir pridūrė:
- Ar ji tikrai yra verta, kad dėl jos reikia taip kentėti?
- Rodos, tavo balse girdžiu sarkazmą, m? – Stenas nusijuokė. - Galbūt tu bijai, kad mano versija pasiteisins?
Maiklas prunkštelėjo ir išrėžė:
- Esu nusiteikęs ją pamiršti iškart po šio vakaro.
- Nejaugi tau tikrai nereikia moters?
  - Reikia, - atrėmė šis, - bet tik ne vienos garsiausių Bostono žurnalisčių.
- Taip pat ir gražiausių moterų mieste, - pridūrė draugas.
- Kuri ne mano nosiai. Juolab – lifto meistrui.
Kitame ragelio gale pasigirdo draugo dejonė, leidžianti suprasti, kad jis pavargo nuo šio pokalbio.
Jaunoji žurnalistė iš tiesų buvo pritrenkiamai graži, bet Maiklas atkakliai pats sau melavo. Jos nuotrauką Stenas parodė viename žurnale, kuriam ji davė interviu. Jau tada, pamatęs ją besišypsančią baltame lape, jis suprato, kad niekuomet ši moteris nežiūrės į jį.
- Pamiršau jos vardą, Stenai!
- Toni Herbert – pasistenk prisiminti.
Maiklas pažadėjo, kad pasilaikys jį atmintyje bent jau šį vakarą. Jis vėl gurkštelėjo vyno ir viena ranka pasitaisė švarką. Šioje šventėje turėjo būti Stenas, o ne jis. Tai Stenas buvo pakviestas, kaip ir visi čia esantys. Maiklas paskutinę minutę nesipriešino draugo prašymui nors vieną kartą apsivilkti smokingą ir pabūti aukšto lygio restorane. Netrukus jis turės susitikti su Toni Herbert! Maiklas graužia save už tai, kad pamelavo jai, kai buvo susitikę pirmąkart. Tai buvo ne pasimatymas, o tik atsitiktinis susidūrimas viename viešbutyje. Maiklas lankė Steną, to viešbučio savininką. Čia, vestibiulyje, sutiko ją. Priėjusi prie Maiklo Toni paklausė, ar jis galėtų pasakyti savo nuomonę apie šį viešbutį ir pasidomėjo, kokias pareigas jis užima.
- Na, aš verslininkas, - pamelavo jis, o toji įdėmiai klausėsi.
Tą akimirką Maiklas meldė Dievą, kad nepasirodytų Stenas ir neprasitartų, kad jis tik liftų meistras. Tą kartą jam pasisekė. Ir, atrodo, žurnalistė, rašanti straipsnius apie miesto restoranus, viešbučius, klubus ir grožio salonus, susidomėjo juo.
    - Kitą savaitę vyks vieno viešbučio gimtadienis, tad noriu pasiteirauti, ar tu ten dalyvausi? – galiausiai paklausė ji.
    - Dar nežinau, pagalvosiu, - susidrovėjęs tarė Maiklas.
    - Štai mano vizitinė. Būtų puiku, jei atvyktum, - mirktelėjusi ji išėjo iš viešbučio.
Nepaisant to, kad Maiklo geriausias draugas – viešbučio savininkas, Maiklas niršo pats ant savęs suvokdamas, kad įklimpo ligi ausų. O Stenas apsidžiaugė šiuo atsitiktinumu, pagyrė Maiklą už nekaltą melą ir pamojavo prieš akis pakvietimu į restoraną, kuriame vyks šventė.
- Ji atvyko įvertinti mano viešbučio reputacijos, - taip paaiškino Stenas Toni apsilankymo priežastį ir tuoj pat pridūrė:
    - Tikiuosi, ji nerado jokių kabliukų. Nenorėčiau, kad tai pakenktų mano viešbučiui.
Galiausiai Maiklas sėdi restorane ir laukia Toni prie baro. Dabar jis nekantrauja ir jaudinasi ir kuo toliau, tuo labiau suvokia, kad tai nevykusi idėja. Galbūt jų santykiai susiklostys puikiai, galbūt šiandien jam pasiseks, tačiau likusį gyvenimą meluoti Toni ir slėpti, kad jis tik liftų meistras, bus neįmanoma. Baigdamas gerti vyno taurę Maiklas tvirtai nusprendė, kad jų santykiai apsiribos tik šiuo vakaru.
- Jos dar nesimato? - paklausė Stenas.
      - Jei ji būtų čia, dabar su tavimi nesikalbėčiau.
      - Tavo nuotaika prasta. Tik nebūk jai toks šiurkštus.
      - Stenai, baik pamokslauti, aš patirties turiu daugiau, negu tu.
      - Atleisk, tik norėjau padėti...
      - Dieve! Toni ateina!
Kitame ragelio gale pasigirdo laimės šūksnis.
- Viskas! Baigiu pokalbį!
Jau tąsyk sutikęs ją viešbutyje pastebėjo, kad Toni daug gražesnė tikrovėje, negu žurnalų nuotraukose. Šiandien ji ypatingai sužavėjo Maiklą. Jos šviesūs, garbanoti plaukai buvo surišti į kuodą. Balta, aptempta suknelė išryškino jos kūno linijas, grožį. Rankoje Toni laikė rankinuką, nusagstytą blizgančiais žvyneliais. Jos mėlynos ir didelės akys nardė tarp restorano staliukų, kol pastebėjo Maiklą. Šyptelėjusi pasuko link baro prie jo. Jos grakščią figūrą nulydėjo godžios vyrų akys.
      Maiklą išmušė prakaitas, o širdis ėmė pašėlusiai daužytis. Jis suvokė, kad per daug jaudinasi ir nesugalvodamas nieko kita, pakilo nuo kėdės pasisveikinti su dama.
      Jau iš tolo ant kaklo matėsi blizganti, sidabrinė grandinėlė. Toni žvilgsnis buvo ryžtingas ir eisena tvirta. Maiklui dingtelėjo mintis, kad net pasisveikinti su ja bus per sunku, nes jo burna visiškai išdžiūvo. Dar porą akimirkų ir Toni prisiartins prie jo. Maiklas užuodė jos kvepalus, o išryškėję veido bruožai privertė jį išrausti.
      - Labas vakaras, Toni, - mandagiai pasisveikino jis.
      - Ar tai ne aštuoniasdešimt antrųjų “Barossa Valley” vynas? – maloniai nusijuokė ji mesteldama akį į jo taurę ir šalia pastatytą vyno butelį.
                                                                ٭٭٭٭

Iš susijaudinimo Toni nutirpo kojų pirštų galiukai, o rankos, tarytum senos lėlės, dabar buvo nukarusios. Širdį užliejo neapsakomai malonus jausmas. Po kelių sekundžių trukusio bučinio, laukiant lifto, ji atsimerkė ir atplėšė savo lūpas nuo Maiklo. Akimirką pasijuto išsiurbta ir ištyrinėta, bet tai žadino jos smalsumą ir troškulį. Maiklas žvelgė į ją savo žaliomis akimis ir atrodė taip pat apsvaigęs, kaip ir Toni. Kelias akimirkas abu tylėjo, tarsi norėdami atsigauti. Tylą sudrumstė kylančio lifto dūzgimas ir atsiveriančios durys.
- Na, man jau metas eiti, - tarusi ji žengė į liftą atbula, kad matytų Maiklo veidą.
- Ačiū už šį vakarą, Toni, - tyliai padėkojęs palinko prie jos ir įsegė bučinuką į žandą. - Labanaktis.
  - Saldžių sapnų ir tau.
          Šyptelėjęs jis nuėjo į viešbučio vestibiulį. Toni nuspaudė penktąjį numerį, kuriame buvo jos šiandieniniai apartamentai. Galėjo nakvoti namuose, bet jai reikėjo žūtbūt aprašyti šį viešbutį ir jį įvertinti, nes ištroškę skaitytojai jau savaitę laukia naujo straipsnio. Lifto durys užsivėrė, paslėpdamos pirmą aukštą ir pakilo aukštyn.
Toni užsimerkusi atsirėmė į sieną ir prikando apatinę lūpą. Vakaras buvo nuostabus! Maiklas irgi... Prisiminusi Maiklo bučinį ji pajuto malonų jausmą, kutenantį viduje.
“Jo lūpos tokios saldžios” - pagalvojo ji ir lengvai atsidususi nusišypsojo sau. Toni jau senokai taip gražiai praleido vakarą. Be abejo, neskaitant pasisėdėjimų su vyrais restoranuose, kurie jai nepatiko. Ji tik suvedžiodavo ir erzindavo juos. Bet dabar visai kas kita – Maiklo ji neapgaus, nes šito ji pati nenori. O ir jis visai kitoks, nei tie stori turčiai. Maiklas nėra pasipūtęs, galbūt todėl, kad dar tik kyla karjeros laiptais. Bet ji jau dabar svajoja rašyti straipsnius apie jį žurnale. Maiklas gražus. Ši mintis sukėlė šypseną veide. Toni ilgai neištvers, rytoj jam paskambins ir paprašys susitikti. Nesvarbu, pas ją ar pas jį – kad tik būtų lova...
Lifto, sustojusio penktame aukšte, durys atsivėrė ir ji pasuko koridoriumi, kol pasiekė reikiamas duris. Toni ištraukė kortelę ir perbraukusi ja atsirakino. Jai iki skausmo pažįstamas jausmas miegoti ne savo lovoje. Jau kelias paras ji teužsuka namo tik pasidažyti ar pasiimti reikalingų daiktų darbui. Toni negalėdavo įsivaizduoti, kaip išgyventų jos vaikas, kai ji nesirodo namuose. Turbūt ir vyras šito nepakęstų. Bet ji apie šeimą dar negalvoja. Ji įpratusi gyventi tik šia diena, o kas bus rytoj – palieka ateičiai. Įjungusi šviesą nusisegė grandinėlę, kurią padovanojo jai tėvas ir padėjo ant staliuko, esančio šalia lovos. Nusiavusi batelius numetė juos į kampą ir kelias minutes patrynė rankomis skaudančias kojas.
Už lango buvo tamsu, o laikrodžiai jau rodė po vidurnakčio. Toni nusprendė į dušą nueiti ryte, o šiandien tiesiog gulti į lovą ir gerai išsimiegoti. Eidama pro ant stalelio gulintį telefoną, ji pastebėjo gautą žinutę. Turbūt viešbučio administratorius, pataikaudamas Toni, nori sužinoti jos nuomonę apie praėjusią šventę, valgius ir viešbutį.
Nuspaudusi atsakiklio mygtuką kelias akimirkas girdėjo tik keistą šnypštimą, kol kambario tylą sudrumstė šaltas ir bauginantis vyriškas balsas, ištaręs tik vieną frazę:
- Tavo mirties laikas tas, kurį dabar rodo tavo laikrodis.
Rodos, truko tik akimirka ir Toni burną uždengė svetima ranka.

2010-01-10 12:18
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-12 15:11
A L Vaitkūnas
Ačiū:) Nieko tokio, kad pataisėte:) Norėčiau, kad pakomentuotų daugiau:) ir tuomet žiūrėčiau ar verta dėdi likusius skyrius:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-12 08:41
Varinė Lapė
Oho... Na, neprastai parašėte, įdomiai ir įtraukiančiai.

Tikiuosi labai nesupyksite, kad pakoregavau pavadinimą. Informacija apie autorių yra, o pavadinime pašalinių (nebūtinų) simbolių nerašome.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą