Tobulas vyras

Jos vis dar šventai tiki, kad į žemę nusileido kosminiais laivais. Štai, ne per seniausiai, diplomuota etnologijos mokslų daktarė, dvasią grūdinusi kovose už feminizmą frontuose, pakišusi po akim brošiūrėlę pacitavo – „seniai tai buvo, labai seniai kai dar vyrai žeme šliaužiojo“, o užvertusi knygiūkštę ir užtvojusi ja man per makaulę, atstačiusi savo sultingą ir išdidų biustą, išpyškino. - Mes moterys, nusileidome iš Veneros!
- Taip, taip ir ko čia stebėtis. Vyrai gi ir dabar vis dar šliaužioja baruose, laiptinėse, patvoriuose,  ar dar nelygu kur „minėjimas“ vyko, - pagalvoju.
Pati vyrų šliaužiojimo technika, visgi labiausiai, priklauso ir nuo paminėjimo reikšmingumo - algų gavimo diena, kovo 8-oji, bendradarbių vardinės ir gimtadieniai. Tiesa, pastaruosius trejetą metų jau nedirbu, tad juose dalyvauti teko jau senokai.
Bene, subtiliausiai vyrų šliaužiojimo technika visu gražumu išsiskleidžia po senų bičiulių sutikimo ar skolos gražinimo. Seniai matytą ar už grąžintą skolą, pavaišinti bičiulį yra tikrų vyrų garbės kodekso alfa ir omega. Tokiam paminėjimui negailima nei širdies, nei savajai Venerai neskirto laiko, ribų o pagaliau ir proto. Po tokių ir panašių paminėjimų, bene labiausiai ir išsikultivuoja vyrų šliaužiojimo technika. Čia lavinama ne vien tik vadinamoji gracija – kūno judesių grakštumas ir dailumas. Esama ir koeficiento lavinimo apraiškų, tik pamišau kaip tiksliai ten tas koeficientas vadinasi. Bet kaip teko girdėti pagal jį galima spręsti apie žmogus imlumą matematikai, fizikai, astronomijai ar pagaliau užsienio kalboms.
Tikra tiesa, vyrų imlumu kalboms ir ne tik užsienio, bet ir savosios puoselėjimui, o ypač dar po paminėjimų aš nė kiek neabejojau.
Štai anądien, einant pro centrinį paštą, tiesiai prieš nosį išvydau skuodžianti seną pažįstamą, bičiulį, bendradarbį, minėjimų-kovų draugą, Oliverį. Seniai jau buvau jį regėjęs, tačiau žiū, bičiulis nė kiek nepasikeitęs. Tuo pačiu languotu švarkeliu, juodom velveto kelnėm ir ant kumpos vanago nosies kabančiais chameleoniniais akinukais už kurių slypi primerktos, žvitrios it raganiaus akutės.
- Bičiulis karštai man spaudžia ranką ir vis atsiprašinėja mažai turintis laiko, mat kulniuojąs pas neperseniausiai viename laikraščio skilčių aptiktą apkūnią meilės deivę. Išmetė ir dešimtrublę su lakūnais, visgi, algų diena jo valdomoj įstaigėlėj šiandien tad šokia tokia paguoda ir parama, aišku ir į jo sveikatą, man girdi, tikrai nepamaišys.
- Susitiksim kitą syk, tai ir paminėsim ir prisiminimais pasidalinsim, - tarstelėjo paduodamas ranką ir suskubdamas atsisveikinti.
Oliveris garsėjo ne tik tobulu imlumu užsienio kalboms ar idealia šliaužiojimo technika, bet ir blaiviu mąstymu dešiniuoju smegenų pusrutuliu, kuris kitiems vyrams paprastai pradeda veikti po minėtų paminėjimų, kai vyras, kelyje tobulindamas techniką su artimiausiu draugu Autopilotu, keliauja pas savąją Venerą į Markučius, Užupį ar šiaip į dar kokį Puškino muziejų.
Kiek teko girdėti, Oliverio šliaužiojimo technika pas svetimas bobas, pašnibždomis vadinama aukštuoju pilotažu, o tarp mūsų - paminėtojų šnekant – Sunkiąja Kavalerija. Gerbėm mes jį už tai juolab kad gandai apie jo Kavaleriją sklandė ir aukštesniuose, jo vadovaujamos įstaigos pagal pavaldumą, biurokratinio aparato sluoksniuose.
Kažkada, vieno paminėjimo metu, vienas aukštai vertinamas istorijos mokslų daktaras, pagal kilmę bajoras, pagal cv istoriją - ateistas, išsamiai išaiškino, kad Senovėje prieš Veneras guldavo net ištįsi didžiosios Romos legionai, Viduramžiais Šventojo ordino broliai, apdovanoti aukščiausiais iki gyvenimo galo, skiriamais ordinais ir laipsniais kaip gonorėja, sifilis ir dar kažkas. Painūs ir sunkiai man suvokiami, visgi, tie istorijos mokslo daktaro pasakojami, graikiški, lotyniški ordinų ir apdovanojimų pavadinimai.
O Oliveris kitoks. Nepalietė jo visiškai nei šiemet išplitęs pandeminis ar sezoninis gripas, sunkiai jį prispaudžia ir sloga ar paprasčiausias niežulys, tačiau svarbiausia, kad prieš Oliverį bejėgės ištisos Venerų armijos. 
Net apsalstu prisiminęs kaip vieną syk teko užklupti jį jo pačio vadovaujamos įstaigėlės bibliotekoje. Ant suverstų knygų kalno, užgulęs putlią Venerą-kasininkę iš šalia atvertos knygos deklamavo jai Rainer Marija Rilkę, Johaną Wolfgangą Gėtę, garsiai į ausį citavo Edmundo Malūko Šiukšlynų žmonės, turinį.
Jaučiu kaip iš rankų slysta krutinę šildžiusi Oliverio dovanota dešimtrublė su lakūnais. Jaučiu kaip jau vėliau, grimztant į saldų miegą po savo plačiu skvernu mane glaudžia akmeninis Stuoka Gucevičius.
Ne šiandien mano šliaužimo šlifavimo įgūdžių jis neišvys!