keletas teorinių pastebėjimų apie lėlių vaidmenį aktualiajame teatre

kai mes pavirstam lėlėm
išeinam į begalinį, tolydžio lėtėjantį dangų
pasemti rieškučiomis purpuro
ir stebėt, kaip medinės plaštakos išauga
ir delnai, į kalades pavirtę
graibo orą lyg bulves karštas iš po žaizdro
kai mes šitaip einam klampodami per lifte įstrigusią tylą
ant nugaros užauga ežio spygliai
bet šioj keistoj realybėj nuo ko su jais gintis
čia net šikšnosparniai per brūkšnelį vampyrai
smagiai nusiteikę su galvijais šoka ratelį
tik nenorim suprasti, dar bėgam
nuo spyglių galvoje, kažkur tolimiausiam jos vingy
dar bandom spardytis, vaidint normalius
į medinius delnus vis pučiam jau visai nebežmonišką orą
galvojam, kad pavyks pirštus bent sušildyt
bet čia ne žiema - ir visai nešalta
ir pievose žydi kamanės
mes žengiam specialiais tik takais
kad nesusipyktumėm su skruzdėlių karalystės valdovais
taip ištaikom ant rūkuose nuskendusios pelkės
kur patys galim praskęsti pro šoną
truputėly pražūti žūklaudami bučium
kad prisigaudę žuvies ir ešerių spygliais rankas prisibadę
vėl suprastumėm turintys kraujo