Žmogus lyg paukštis

Žmogus lyg paukštis
Veržiasi ir kyla.
Padangę įveikia,
Nugali vėją,
Pamilsta tylą.

Pažvelgia į svajonę
Iš daug aukščiau, giliau.
Ir patikėjęs ja,
Be galo įsitikinęs,
Išklykia - pakilau!

Nemąsto, kai nėr debesų,
Ir pyksta jų užstotas,
Bet skristi nebaisu,
Dar laukia didis plotas,
Sunkiom žiniom užklotas.

Dar viskas prieš akis -
Dangus beribis.
O gal jau čia mirtis?
Gyvenimo būtis -
Lengvai pakibus.