Laimingasis pusvalandis

Kita stotelė... Kiek įvairaus plauko ir kokybės rašinių taip prasidėjo? Nesuskaičiuojama daugybė. Aš jums sakau, draugai, ir mažas ir didelis ir protingas ir kvailys mėgsta taip pradėti savo tekstus, arba bent yra pagalvoję taip pasielgti. Labai jau daug mūsiškių mėgsta klausyti viešojo transporto radijaus. Aišku ši pradžia nėra bloga, ji ne šlykšti, bet gudresni jos privengia jau vien dėl jos patogumo, vien dėl to kaip greitai jinai prisistato į galvą (ir tai masinis reiškinys). O šiaip viešasis transportas, aišku, yra begalinė nuostabi įvairialypė tema, verta visų pasaulio tušinukų ir nemažai jų jau sunaudojusi.
O aš būsimam tekstui siūlau kitą pradžią.
Seniai turbūt nežiūri į veidrodį, kad taip atrodo. Gerai, kad išvaizda dar ne viskas, nes jei būtų viskas tai iš senių neliktų nieko. Šiaip ar taip išvaizda yra daug kas, nes vien į senius pasižiūrėjus pasidaro liūdna liūdna, arba netgi truputį pikta. Štai  taip aš galvojau eidama į dėvėtų rūbų parduotuvę nusipirkti rūbų. Vos patenki į tą vietą tau užkart suklykia „Laba diena!!! „. O tada ne už ilgo paskelbia visai miniai pirkėjų, tikrų stručių sulindusių į baisių striukių krūvas, kad prasidėjo LAIMINGASIS PUSVALANDIS. Viskas su 30 procentų nuolaida. Labai įdomus reikalas- vos užgirdus apie laimingąjį pusvalandį mano širdyje rimtai užgieda lakštingala. Užgieda visu smarkumu, taip kaip kitam tokiam, jau mirusiam žmogui, užgiedodavo kai jis palaižydavo degtinės. Begiedant laikštingalai (ganėtinai ritmingai, nes fone groja „Modern talking“ gabalas „You can win if you want, if you want you can win“), taigi, tai lakštingalai begiedant aš įsisuku į kailinių krūvą (draugė pasakojo, kad matė parduodamus šešiakojės lapės kailinius, nei kiek neperdedu). Bet nuodugniai tyrinėti kailių padėtį man sutrukdė įdomus prisiminimas, ir ėmiau knisti kailius mechaniškai. O prisiminimas buvo štai koks. Tualetas (tik nieko nepagalvokit, aš tik įnešiau naujo tualetinio popieriaus). Bekeičiant tualetinį popierių, aš spontaniškai prisidėjau popieriaus ruloną prie akies ir pro jį, kaip per žiūroną, ėmiau tyrinėti durų faktūrą. Graži faktūra, gera faktūra. Dar kartą sau įrodžiau jog tualetinis popierius visais atžvilgiais yra geras daiktas. Kai prisiminimas baigėsi, pastebėjau, kad seniai matuodamiesi savo striukes, vistik žvalgosi į veidrodžius. Veidus naujus, veidus, užsidėkit, prašau. Maldauju. Bet ne- jie mato tik striukes, o striukėse mato tik kainos, kokybės ir patogumo reikalus. Kažkoks siaubas. Radau šešiakoję lapę, stvėriau ir staigiai nusipirkau ir pabėgau. Garbės žodis- į parduotuvę teks pradėti nešiotios peilį. Kai bus bloga nuotaika. Kai pamatysit mane su šešiakoje lape, neišsigąskit.
Bet laimingasis pusvalandis dar nesibaigė. Aš turiu dar 15 minučių. Taigi keliaujam toliau.
Žirmūnai. Žirmūnai. Tiesūs tiesūs. Ak, pagaliau pro jų langus kas patrauklaus iškristų, net sutikčiau, kad malalietkos kiaušiniais apmėtytų, laisvai. Tikrai norėčiau, stoviu sau po langais, lyg Alionos laukdama, viršuje juokiasi ir rėkia, ir kiaušiniai krenta, krenta.. Aš tyčia ramiai pastovėčiau kokias 4 minutes, kol į veidą nepataikytų.  O tada padėkočiau mandagiai ir eičiau į savo butą. Bet taip nebus, nei vienas prakeiktas vaikas į mane kiaušinio nemes.
Net jei paprašyčiau.
Aš nenoriu girtis, bet, vistik, noriu. Gavau naują kompiuterį. Visai neblogą.
O dabar pagalvokim kodėl man patinka Janis Joplin, tik prašau be komentarų, nes man jinai patinka, ir dėl pritarimo, ar pasisakymo šia tema aš jausiuos blogai. Janis Joplin man patinka todėl, kad yra labai gera dainininkė.
Na ar jau baigėsi laimingasis pusvalandis? Ne, dar penkios minutės. Penkios minutės mano šlovės Žirmūnuose.  Aš šlovingai įžengiu į butą, mane sveikina ir man lenkiasi buto veidrodžiai. Ir aš jiems oriai nusilenkiu. Kodėl mano veidrodžiai tokie ponai?
Aš aš aš. Bet nereikia pamiršti, kad ir mano draugai, ir šeima ir šuo.
Nusivelku paltą ir nusiaunu. Laimingasis pusvalandis baigėsi, tikiuosi skaitydami  užtrukote vieną laimingą pusvalandį. Einu pavalgyt.