Pakeliui su žiema

Išblyškusi žieminė saulė išlindo ir padengė sniegą aukso dulkėmis. Švelnus švytėjimas pakeitė pasaulį - įnešė erdvumo ir paslapties.
    Prie senutėlės būdos pririštas baltas kudlotas šuo vangiai amsi ant praeinančios manęs. Žydrai nudažyta tvora tarsi pabrėžia jo vienišumą...
    Į dangų kylanti aukšta tuopa pasidabinusi amalo karūnom, tarp kurių tupi sušalusi varna.
    Mano žingsnis lėtas ir atsargus - kad neišsklaidytų magiškų burtų. Saulė vis barsto takelį gelsvais atspindžiais ir kaip muzika skamba žingsnių girgždėjimas...
    Elegantiškos liepų šakos išsiraizgė lengvais ornamentais ir tarsi pakibo ore. Aitrus vėjo gūsis suskamba varveklių varpeliais, kuriais išdabinti senutėlių namų stogai. Ant palangės tupi pasišiaušusi katė, svajojanti apie jaukią namų šilumą...
    Vėjas nuščiūva ir, regis, girdi ugnies spragsėjimą jaukių namų židiny. Regis girdi vaikų klegėjimą ir tylų skimbčiojimą iš virtuvės, kur tikriausiai indus plauna mama. Regis vėl sėdi su vilnonėmis kojinėmis prie apšerkšnijusio lango ir lauki kol senelė paseks mylimiausią pasaką...