Pragaro kančios esmė

Vieną kart Dievulis,
doram lietuviui, davė pasirinkt:
ar jam patekt į rojų,
ar amžiams pragare pradingt.

Prie rojaus vartų, tartum ekrane,
žmogelis mato viską:
kas ir su kuo, ir dar kame...

Antai kaimynas, kursai
dar užpernai paliko šį pasaulį
dabar, su kilminga poniute,
rojaus pievelėj sau puotauja.
Visi porom ar būreliu
taikingai vaikštinėja,
o angelai su dūdele
vingrias melodijas išpūtinėja.
Darna, taika, ramynė ... nuobodumas.

“Kaži, kaip būt skaistykloj? „
Teiraujas angelo žmogelis.
“Skaistykloje turi kaltes išpirkt,
tad jei tu gero „kūmo“ neturėsi
ir nežinosi kyšį kam paduot,
taip ir paliksi bėdžius amžinai,
kaip žemėj visą laik buvai „

Prie pragaro juos pasitinka
Cerberis - piktasis pragaro šuva,
jei patekai čionai, žmogeli,
tai amžių amžiams tau „atia“

Pragare  žmogelis mato:
Į auksines taures velniai
šampaną, vyną, midų pila,
o atlasiniuos pataluos nuogas panas
kartu su nuogais vyrais...

“Tik čia, tik čia!
norėčiau būti amžinybę,
nes Žemėj su viena pačia...
kokia gi gali būti malonybė.  “

“Žinok, žmogau,:
kad taurės tos, auksinės...
su skyle dugne
ir vynas ištekės
o panos tos, na patale....
neturi jos... skylės. „