Rašyk
Eilės (74653)
Fantastika (2214)
Esė (1505)
Proza (10561)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1137)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Nesvarbu, kas tave pastūmės į šią kelionę - puvančios mėsos tvaikas, sklindantis kažkur iš vidaus, fejerverkai danguje ar per naktį iškritęs sniegas.

Tiesiog susikrauni mantą, už savęs uždarai duris, ir sėdi į autobusą, važiuojantį iš vietos, kur esi. Ant galinės sėdynių eilės kažkas miega, susisukęs į prasmirdusį paltą, o už užrasojusio lango bėga žiemos miegu miegantis naktinis miestas - oranžiniai žibintai šviečiantys tuščiam gatvės grindiniui, plikos gamyklų sienos, svetimu jaukumu šviečiantys įvairiaspalviai daugiaaukščių langai. Svetimas jaukumas - kaip ir svetimi obuoliai, kol jie ne tavo burnoje - skanesnis. Sudėliotas iš galybės tų gabaliukų, kurių niekada neturėjai, o galbūt ir neturėsi - todėl tobulas.

Bet ir čia reikalingas kontrastas: kad pavogtum svetimo lango skleidžiamos šviesos šilumą, būtinai turi stovėti tamsoje - ten, kur nešviečia vienintelis gatvės žibintas. Privalai galvoti, kad neturi kur grįžti - kad šiam pasauly tau nėra vietos - ir tai turi būti tiesa.

Tavo burnoje smilksta cigaretė, kad būtų bjauru ir dar labiau gaila savęs paties.

Tada giliai įkvėpi tabako dūmus ir sekundei pajauti tą šiltą jausmą, kurį pajaučia heroino vartotojai, atleidę žgutą.

Tu - bevardis pilietis, stovintis tamsoje ir rūkantis bjaurią cigaretę, kątik apsinešei svetimu jaukumu. Sekundei papuolei į tobulą pasaulį, esantį tavo galvoje.

O galvoje tobulybių - nors vežimu vežk. Būna - sapnuoji, kad groji; pabundi, ir verki, nes niekada gyvenime nepakartosi tos melodijos savo rankomis. Būna, matyte matai, kaip viskas turėtų atrodyti, bet ranka neklauso, ir pieštukas vietoj linijų piešia kreives. Būna - mintis proto aky blizga, o žodžiai nesideda, sakiniai neskamba, ir žmogus nusisuka - „Fe, kaip banalu“.

Kreivarankiškumas, ne kitaip.

„Bilietėlį prašom, ponas“ - tuteišišku akcentu sako apkūni moteriškė, uždėjusi ranką ant peties. Kaip nemandagu - vidury apmąstymų. Parodai tą popieriaus lapelį, ir ji atsikabina. Už apšarmojusio naktinio autobuso lango - daugiaaukščių langai, spinduliuojantys svetimu jaukumu.

Pasileidi ir krenti. It plunksna - lengvas, išmetęs visą žinojimo balastą; dabar jau nieko nebežinai.

Pameni - mirė dievas. Kaip buvo baisu ir tuščia ir neturėjai kuo tikėti ir nebežinojai, ką žinai. Ir ieškojai jo kūno (tarsi dievas galėtų turėti kūną!) po akmenimis laukuose, medžių kamienuose, aptrupėjusiose apleistų senamiesčio namų plytose, tamsiuose skersgatviuose, apsnigtose kapinėse - nes tada atrodė, kad kažkur sieloje atsivėrė tikrų tikriausias plyšys į visišką tamsą, plyšys, kurį reikia užpildyti, nes jis suės tave it pabaisa po lova.

Paaiškėjo, kad pabaisos po lova nėra. Kad nėra kalėdų senio. Kad plyšys sieloje - tik dar vienas būdas pūsti miglą sau į akis. Plyšys - tik sandėliukas.

Oi, kiek čia erdvės, halo halo, Katarina! Visas angaras - tuščias.

Erdvė, kaip ir visi kiti dalykai - dalykas laikinas. Štai ir vėl stovi tuščiame angare ir galvoji - kaip paprasta viską išmesti. Užtenka brūkštelėti degtuką ir tavo praeitis liepsnoja oranžiniais liežuviais. Banalu. Paprasta.

Efektyvu. Naujam dievui reikia naujos erdvės - kaip ir svetimam jaukumui.

O „viršus“ ir „apačia“ orbitoje - sąlyginės sąvokos. Kur nėra traukos, nėra ir „apačios“, o kur nėra „apačios“, kristi negali. Tik skristi. Ir viena raidė gali pakeisti viską.

Su ta mintimi ir užmiegi.

Prabundi traukinyje, grįžtančiame iš fronto. Ties horizontu - raudonas dangus. Jei prisimerki, gali nesunkiai įsivaizduoti, kad matai į dangų lekiančias žiežirbas. Pro šalį lekia pavieniai miškeliai ir suodinu sniegu nukloti laukai.

Bet tu grįžti, palikdamas epicentrą kažkur ten. Ir nieko baisaus, kad visas pasaulis apsiaustas ugnies - juk sėdi savo kupe, su medaliu už dalyvavimą susirėmimuose, ir važiuoji. Ritmingas traukinio dundesys - antrasis tavo pulsas; karščiu tvoskiantis lokomotyvo variklis - kita tavo širdis. O antroji siela? Antroji siela nušviečia nakties dangų ties horizontu.

Pirmoji siela - surogatas, įteiktas kartu su civilio drabužiais. Matyta, dėvėta, pažįstama iki skausmo, bet, antai, kažkaip rankas ties riešais veržia, pečiai ne visai telpa - tarsi fraką būtum iškeitęs į senus, išaugtus treningus - taip, lyg ir patogiau, bet vistiek nemalonu.

Paprastesnis žmogus (iš gatvės, kaip kad mėgstama sakyti) sakytų: ko norėt, tavo pasaulis apsisuko visais šimtu ir aštuoniasdešimt laipsnių! Bet pasaulis, taigi, nepasikeitė - apsisukai tu, pasauliui visai nerūpintis; pasaulis negali rūpintis milijardais tokių pat, kaip tu pats, o ir galų gale - viskas gi tavo paties rankose: nori - plauk, nori - akmeniu į dugną nerk. Primityvus laisvės idealas: laisvoji valia.

Nors, ne. Sako, laisvas žmogus yra tik tada, kai nebeturi ką prarasti. Bet ir tai - netiesa. Visada gali prarasti gyvybę. O kokia nauda iš laisvės lavonui? Todėl manai: laisvas žmogus yra tada, kai manosi, kad nėra ką prarasti.

Bendrakeleivis skusta galva linksi ir čiupinėjasi oranžinį škurlių, į kurį susisukęs bando vaizduoti, kad jam visai nešalta - taip, kai žmogus nėra prisirišęs prie dalykų, fizinių ar metafizinių, jis yra iš tiesų laisvas nuo kančios. Tada jis gali be skausmo stebėti, kaip paklusdami termodinamikos dėsniams dalykai nugarma nebūtin.

- Ateitis? - tęsia bendrakeleivis - Vienas iš tų dalykų, prie kurių galima prisirišti. Atrodytų - absurdas! Kaip prisiriši prie to, ko dar nėra? Sapno pasaulyje - paprasta. Žiūrėk: ateitis. Yra! Ką tai reiškia tau - kitas klausimas. Kai buvai dvidešimties tai galėjo būti spausdinimo mašinėlė, turėjusi atnešti šlovę; kai šešiolikos - kompiuteris, per kurį galėjai valdyti pasaulį, kai buvai devynerių - kosminis laivas nupieštu valdymo pultu, nešęs tave į galaktikos centrą.

- Kur dabar šitos tavo ateitys? - klausia jis, žvelgdamas pro langą į raudoną gaisro pašvaistę - Nuodeguliai. Užgesę anglies gabalai. Pelenai.

Vos neužvažiuoji į savo išmintimi patenkintą marmūzę - ir suvoki, kad pyksti už teisybę. Tiek tos, pasakai sau, ir pasisiūlai atnešti arbatos. Oranžiniu škurliu apsivyniojęs bendrakeleivis linkteli - net ir nušvitėliams šitame kupe vėsoka.

Rankose garuoja rudsvo skysčio pilna stiklinė, ir vienai be galo ilgai akimirkai nebėra svarbu, kad ten, kur tu grįžti iš fronto, tik vis dar raudonumu žaižaruojantys nuodėguliai.
2010-01-08 21:21
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-16 00:03
Si bilė Sibire
Būna - sapnuoji, kad groji;
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą