Lietaus muzika (2)

II Skyrius.

Niekada nemaniau, kad tie svaičiojimai apie kai kurių dalykų,, išsitrynimą” iš atminties yra tiesa. Iki tol, kol pats suvokiau, jog klūpau savo apjaukto kambario viduryje, ir neturiu nei menkiausios minties, kaip čia patekau. Įrašas juostelėje, atrodo, buvo nutrūkęs ir veiksmas peršoko į dabartį. Už lango jau temo.
Norėjau atsistoti, bet virpantys keliai nebeklausė manęs ir vėl suklupau. Skruostai buvo šlapi, akys skaudėjo. Aš, po velnių, verkiau... Kai į atmintį grįžo mano ašarų priežasties vaizdai, krūtinę kažkas tarsi pervėrė. Užsimerkęs galėjau netgi pamanyti, kad ten, kur buvo širdis, žioji didelė, tamsi, kruvina žaizda. Kažkas spaudė plaučius, jaučiausi tarsi dusdamas. Turėjau kuo greičiau nešdintis iš šito buto, nes atrodė, kad tuoj išprotėsiu čia betysodamas. Sukaupiau visas jėgas, atsistojau. Iš tiesų, atsitiesus viskas neatrodė taip prastai. Kvėpavimas palengvėjo, o ir kojos, regis, stipriai spaudė žemę. Ką darysiu toliau, svarsčiau tik keletą sekundžių. Puoliau į koridorių, čiupau dviratį ir išsitempiau jį laukan.
Nė nebuvau susiprotėjęs pažvelgti pro langą prieš išlėkdamas – lauke it iš kibiro pylė lietus. Atsidusau, bet kartu su  šiuo atodūsiu į plaučius patekęs gaivus oras mane šiek tiek nuramino ir supratau, kad atgal grįžti neverta. Atsisėdau ant dviračio ir pradėjau minti slidžius nuo lietaus pedalus. Lietus, kurį buvo galima pavadinti jau visa liūtimi man netrukdė važiuoti – anaiptol. Sumišęs vėjas ir vandens lašai kėlė ūžesį, nustelbaintį mano netoygų alsavimą, vaizdas buvo išplaukęs ir nuo jo svaigo galva. O gal galva svaigo ir dėl to, kad aš nepaliaujamai verkiau. Praeiviai niekaip negalėjo to pastebėti, todėl ašarų neslėpiau – jos iškart susiliedavo su lietaus vandeniu, sruvančiu mano veidu. Ir vėl lietuje girdėjau muziką. Tik šįkart ji buvo aštri, aitri, degino mano ausis ir pirmą kartą gyvenime norėjau, kad ši lietaus muzika užtiltų. Myniau pedalus taip stipriai, kad jau skaudėjo kojas, bet aš kažkur bėgau, kažkur lėkiau. Bėgau nuo skaudžios tiesios, kad kaip paskutinis egoistas negalėjau priimti jos vaikino kaip natūralaus reiškinio ir pasielgiau taip, kaip, man atrodė, bus mažiausiai skaudu. Matyt, klydau. Ar galėčiau pats sau pasiaiškinti – kodėl mane taip sukrėtė žinia apie jos vaikiną? Juk visada ją mačiau kaip draugę ir šis mano pavydas kažkoks nepagrįstas. Nejaugi aš ją... myliu? Mintis pertraukė cypiančių padangų garsas ir automobilio signalas. Instinktyviai suspaudžiau dviračio stabdžius ir šis stipriai truktelėjo, dar slystelėjo asfaltu ir sustojo.
-Tu gal išprotėjai? - išgirdau piktą riksmą. Pasukau galvą ton pusėn. Atidaręs mašinos dureles stovėjo augalotas vyras, sukiodamas pirštą prie smilkinio. Atrodė velniškai įtūžęs. Dievaži, ko čia tūžti. Nei man, nei mašinai nieko nenutiko. Tiesa, tik dabar pastebėjau, kad mašinos priekis sustojo tik už poros dešimčių centimetrų nuo mano dešinės pusės. – Išvažiuoja visokie pacanai į kelią, nieko patys nemato ir nori, kad nepritrenktų! Tu ką, norėjai, kad aš avariją padaryčiau?! – toliau plūdosi vairuotojas. Žiūrėjau į jo piktą veidą ir svarsčiau, kodėl nebijau. Kodėl mano kūnas įsitempęs ne iš baimės, o iš pykčio?
- Atsiprašau.  – tarstelėjau ir atsispyręs nuvažiavau, vairuotojui toliau keiksnojant mane lietuje. – galėjai ir partrenkti, būtų buvę dar geriau, - pridūriau įtūžęs ir, prisiekiu, tai buvo tikra tiesa.
Tada – ir vėl išsitrynęs paveikslas atmintyje. Ir vėl negalėčiau pasiaiškinti, kaip atsiradau toje vietoje, kurioje tarsi pabudau iš sapno su juoda uždanga. Sėdėjau ant savo dviračio rėmo kažkokiame skersgatvyje, apaugusiame vijokliais. Mano akys buvo įsmeigtos į užrašą ant gatvės bortelio krašto. Balta kreida ant šlapio asfalto kažkas buvo parašęs tris paprastus žodžius – Maži Mėnulio Ežerai. Šią Vilniaus legendą ne kartą buvau girdėjęs – užrašai, atrodo, atsirandantys iš niekur ir netgi jiems sukurti eilėraščiai. Tačiau pirmą kartą šį reiškinį pamačiau pats. Taip ir sėdėjau valandą, o gal ir dvi, tame skersgatvyje, stebėdamas tuos baltus žodžius. Įtūžis po to, kai manęs vos nepartrenkė, jau  buvo atslūgęs ir mano žvilgsnis buvo kažkoks sustingęs, kaip ir pats kūnas. Tačiau trys žodžiai kažkodėl mane it prirakintą laikė ten. Ūmai, krūtinę užėmė sunkus dusulys ir aš skaudžiai užsikosėjau. Plaučiai it degė. Pašokau ant kojų, sėdau ant dviračio ir pasukau link namų. Vėl juoda...
Naktis. Apsidairiau. Gulėjau savo lovoje, net nenusirengęs. Drėgni rūbai buvo šlykščiai prilipę prie kūno. Pajutau keistą skonį burnoje. Paliečiau pirštu lūpas ir leidau mėnulio pilnačiai, spindinčiai už lango, juos apšviesti. Vaiduokliškai balti pirštai net, atrodė, švyti kambaryje. Ant jų nieko nebuvo. Tačiau galėjau prisiekti, kad jaučiau kraujo skonį. Kas man? Kas man darosi? Viskas vėl temo. Paskutinė mintis, pralėkusi mano galvoje, prieš man prasmengant bedugnėje – Maži Mėnulio Ežerai.