No. 4. Bepročio užrašai

--- BEPROČIO UŽRAŠAI ---

Pavadinkit mane bedieviu ir aš trenksiu jums...

Aš tikiu, bet ne jūsų būdu. Ne sąmoningai siekiu nuodėmių atleidimo, o ieškau kelio pakilt. Pakilt ir nuslopinti nuodėmes. Bendrai, kokias dar nuodėmes? Prieštarauju sau... Jei aš jums bedievis, o sau tikintis, tai man jūsų Įsakymai neįdomūs... Teisingai – jei netiki, kad yra šaknys, tai kam, po velnių, tiki, kad prieš tave medis?

Tu verki? Nebeverk... Tau dar toli iki Mefistotelio. Tu jo nesudomintum, nei jei padarytum sielos išpardavimą: „Mano siela su penkiasdešimties procentų nuolaida“. Velnias ne toks kvailas – jam nereikia sielos, kuri nesikankins, o mėgausis pragaro šiluma. Jam nereikia dvasios, kuri tokia sukirmijusi, kad nebėra kam ir kirmyti.

Didysis mano karas buvo suprasti. Triskart teko nukirsti galvą, kad ataugtų nauja. Nauja švari ir tuščia, kurią vėl galima prievartauti, kol ji uždus.

Įsivaizduokite pragarą, o dabar – mane. Jau nebesupranti? O gaila... Maniau tu būsi man pašnekovas. Niekam tikęs išsigimėlis pašnekovas. Kai apie tave galvoju, man nebesinori galvoti – paėmiau peilį ir nupjoviau tau galvą, o po šio „disidento neturinčio įvykio“ supratau, kad aš – tai tu, tu – aš, mes – ne kartu, tu – klonas. Velnias, aš sėdėjau prieš veidrodį. Ir ką man dabar daryti? Kraujas tryška lyg iš Apolono fontano... Chm...

- Tu beviltiškas, - kartoju sau – idioto kaip tu tektų paieškoti.
Palauk, ne – jis prieš mane. Įsivaizduojate, mano atvaizdas veidrodyje man prikaišioja. Su peiliu nupjoviau jam ranką.

- Tu beprotis, garbės žodis, tu beprotis – žudai nekaltą žmogų! Bedvasį, sielą atidavusį, paskendusį, užmirštą, bet nekaltą žmogų.
Jis šaukė gal tris valandas, o tada aš jam išpjoviau širdį. Šįkart buvo sunkiau: peilis buvo aplipęs kraujo krešuliais, todėl sunkiau pjovėsi. Po kelių akimirkų pavyko – išlupau ją su džiaugsmu. Lyg actekų žynys pakėliau ją parodyti dangaus dievams.

Kai jis nukrito, padėjau galvą, ranką ir širdį ant stalo krašto...

Pagaliau jis nutilo.

Aš tikrai beprotis. Kam aš nupjoviau sau galvą, ranką, o paskui išsilupau širdį?
Ai, visko būna – kitąkart jau gal taip nedarysiu, o gal ir kito karto nebus... Dabar supratau – reikėjo klausyti savo proto, o ne žudyti jį.